Tas pirmas baisus žodis antraštėje nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti. Konkiljoniai – didžiuliai kriauklės formos makaronai, kuriuos galima prikimšti ko nors gero. Šiandien tas gėris – šviežios voveraitės iš rudenėjančio miško. Itališkai patiekalas vadintųsi Conchiglioni con Cantarelli.
Kažkodėl, vos pamatau voveraites ar išgirstu jas minint, ausyse ima skambėti ši daina:
Daina įgrisusi iki gyvo kaulo, bet kuo labiau ją bandau išvyti iš galvos, tuo labiau ji prilimpa ir netrunku atsikvošėti niūniuojąs ją. Na, o kol niūniuoju ir krapštau spyglius iš plaukų ir erkes iš pažastų, imu ruošti produktus:
- keletą saujų kvapnių voveraičių;
- gabalėlį vytinto kumpelio;
- morką;
- svogūną;
- 300-400 g konkiljonių;
- petražolių;
- druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus, šaukštą grietinės.
Pastą verdame tradiciniu būdu iki al dente būsenos. Kol pasta verda, keptuvėje kaitiname alyvuogių aliejų, aromatizuojame jį čiobreliais, dedame smulkintą svogūną, kumpelį, kiek vėliau – smulkintas voveraites. Viską lengvai troškiname ant silpnos ugnies, pabarstę pipirais ir druska. Kai tik drėgmė iš voveraičių išgaruos, dedame tik vieną šaukštą grietinės.
Taip darome ne dėl riebomu ar macnumo, o kad padažas įgautų gražią spalvą ir truputį sutirštėtų.
Kai tik konkiljoniai išvirs, traukiame juos iš vandens ir kemšame į vidų padažą, kol neatšalo.
Pabaigos akcentas: pabarstome maltais pipirais ir plėšytom, šiukštu – ne pjaustytom, petražolėm.
Skanaus. Galima ir iš arčiau, jei akys silpnos.
Filed under: Itališkai | Tagged: cantarelli, Conchiglioni, makaronai, pasta, petražolės, Toto Cutugno, voveraitės | Leave a comment »
