Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

  • iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
  • dviejų paprikų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • poro;
  • keleto grybų;
  • 1 chalapenio;
  • 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

  • prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
  • druskos, šaukšto aliejaus;
  • čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

  • vištienos dalių;
  • paprikos;
  • ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
  • svogūno;
  • česnako;
  • švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
  • pragariško Habanero čiliako;
  • avokado;
  • pomidoro;
  • raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

DSCF8233

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

DSCF8238

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

DSCF8237

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

DSCF8239

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

DSCF8240

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

DSCF8245

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

DSCF8244

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

DSCF8247

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

DSCF8248

Silpnaregiams:

DSCF8250

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

white

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

H1eW41b41W-12

 

Aluje troškinta ėriena

Tai va, mano mažučiai, kadangi smarkiai jūsų visų pasiilgau, ta proga ruošiame šventinį šildantį patiekalą. Šaldytuve aptikau mėsingų ėrienos gabalų su stuburo detalėmis: kepti ne itin prašmatnu, bet troškiniui – pats tas. Nuo kaukazietiškų ir rytietiškų patiekalų, spėju visi pavargote. Atsisukime į Vakarus – ten Airija su žaliom lankom, gaiviu stautu ir kvapnia aviena. Šventei prireiks:

  • mano minėtos ėrienos;
  • stauto ar kokio kito tamsaus kartaus alaus;
  • prieskonių: pipirų, kumino, lauro lapų, rozmarino;
  • daržovių: svogūnų, česnakų, morkų, saliero, bulvių, pomidorų…

DSCF8142

Giliame ketaus puode įkaitiname šaukštą aliejaus ir kepame ėrienos gabalus, kol lengvai apskrus. Išimame.

DSCF8144

Tame pačiame puode, likusiuose riebaluose kepame svogūnų pusžiedžius

DSCF8145

Po 5 minučių dedame prieskonius ir kapotus pomidorus (mano šaldyti – žiema vienok)

DSCF8146

Pomidorai paleidžia daug sulčių, kuriose truputį, kokias 5-7 minutes patroškiname prieskonius, tada į puodą grąžiname mėsą su kaulais.

DSCF8147

Ir užpilame puslitriu stauto. Pas mane – lietuviškas lageris, bet nieko, sueis.

DSCF8148

Mmmm, kaip gražiai suputojo! Kol ten ką, dedame stambiai pjaustytas bulves, morkas ir šiaudeliais pjaustytą saliero šaknį (nors galima ir stiebus).

DSCF8149

Pasūdome, uždengiame ir paleikame troškintis kol mėsa ims kristi nuo kaulų – kokią valandą pusantros.

Kai šitaip šalta – šitas troškinys atgaivins jus. Skanaus

DSCF8151

Na, žinoma, airiškas ar mano praėjusiuose rašiniuose minėtas škotiškas viskis čia tiks, be abejo.

PS. Čia neseniai dalyvavau korporatyviniame vakarėlyje. Jūs turbūt visi žinote, kad korporatyviniuose vakarėliuose vyksta daug xujnios ir ten tvyro sava atmosfera. Ieškodamas būdo kaip saugiai pasprukti iš to devintojo pragaro rato prisiminiau labai neblogą klipą

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

DSCF7226

Be laukinio fazano pasiimame:

  • keletą svogūnų;
  • 4-5 pomidorus;
  • keletą česnako galvučių;
  • čili pipirą;
  • žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
  • pora šaukštų adžikos;
  • šaukštą pomidorų pastos;
  • trupučio aliejaus;
  • prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

DSCF7224

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

DSCF7230

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

DSCF7229

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

DSCF7231

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

DSCF7232

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

DSCF7233

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

DSCF7234

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

DSCF7235

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

  • apie  kg avies blauzdos;
  • saliero gumbo;
  • baklažano;
  • paprikos;
  • svogūno;
  • česnako;
  • keleto bulvių;
  • prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

DSCF6526

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

DSCF6529

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

DSCF6530

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

DSCF6532

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

DSCF6534

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

DSCF6536

Galiausiai – paprikos griežinėliai

DSCF6537

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

DSCF6539

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

DSCF6541

Nuėmus dangtį

DSCF6542

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

DSCF6546

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

DSCF6555

DSCF6560

Ta proga, išsikepiau duonos

DSCF6524

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

DSCF6637

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

DSCF6639

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

DSCF6653

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

DSCF6655

Į puodą viskas dedama panašia seka

DSCF6657

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

DSCF6658

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

DSCF6659

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

DSCF6660

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Trumpa vasaros patiekalų apžvalga

Sveiki, tikiuosi, kad manęs visi pasiilgote? Aš, tuo tarpu, buvau pavargęs nuo Jūsų visų ir šito sušikto blogo. Bet tai jau praėjo – aš Jūsų taip pat pasiilgau. Jei bus Jūsų pageidavimų, parašysiu keletą receptų iš šios vasaros repertuaro, o dabar, Jums leidus, tik trumpai paminėsiu, ką aš nuveikiau per tą pusmetį.

Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad daugiausiai dėmesio skyriau šviežioms daržo, miško ir laukų gėrybėms, tad, kažko itin egzotiško nesitikėkite.

Buvo keletas picų:

DSCF5369

 

Su virtais, kiaušiniais, moliūgu ir šparaginėmis pupelėmis. Arba su pomidorais ir krevetėmis:

DSCF5387

 

Sriubos: adaptuota charčio be tklapi, bet su slyvų padažu ir graikiniais riešutais.

DSCF5385

 

Batviniai su leistu ir smulkintu kiaušiniu bei citrina.

DSCF5557

 

Be to, rekomenduoju makaronus su kepintomis cukinijomis ir šparaginėmis pupelėmis.

DSCF5578

 

Arba su saulėje džiovintais pomidorais ir nebrangiais bry ir kamembero sūriais iš Briukselio (mmm, vienuolių trapistų alus privalomas).

DSCF5562

 

Drauge su Dž. Martino romanų “Ledo ir ugnies giesmė“ ciklu,

 

DSCF5565

 

šis patiekalas įkvėpė mane pagaminti tikrą viduramžių kiaulienos pyragą su porais.

DSCF5721

 

(beje, liko perskaityti paskutinės parašytos dalies varganus 300 psl., ką toliau skaityti nebeišmanau).

Galiausiai – tikrieji vasaros patiekalai: cukinija, pupelės, morkos, paprika, svogūnas, česnakas, švieži raudonėliai su grietinės padažu

DSCF5584

 

šviežių pomidorų

DSCF5491

 

bei šviežių žolių

DSCF5492

 

salotos prie įvairiausio marinado mėsos bei žuvies gabalų, keptų ant žarijų

DSCF5567

 

Pabaigai – gal pasikeisti šio tinklapio foną? Pavyzdžiui, į tokį

DSCF54441

 

Nusivylusio namų šeimininko vakarienė

Atsidarau šaldytuvą – tuščia. Spintelę su saldumynais – nieko nėra. Valgyti norisi. Greitai ir be vargo. Pasakysite, kad visada taip? Nu ne, kartais  norisi glamūro, norisi kruštis prie puodų valandų valandas, kurti, atrasti, perspjauti mEtrus. Bet tik ne šiandien. Norisi tik pasidaryti saldaus Earl Gėjaus be pieno ir, susisukus į pledą stebėti rungtynes Bayern – Arsenal. Sergu už Arsenijų Vengerą. Neišėjo į Ketvirtfinalį, svolačius. Reikia pavalgyti. Susirandu:

  • stiklinę žalių lęšių;
  • gabalą geros rūkytos šoninės;
  • svogūną;
  • nepiktą čiliaką;
  • morką;
  • bulvę;
  • kelias skilteles česnako;

dscf1489

  • prieskonių: ciberžolės, maltos kalnedros, kumino.

dscf14911

Svogūnus ir šoninę apkepinu ant silpnos ugnies be fanatizmo, pridedu supjaustytą čili ir kuminą.

dscf1492

dar truputį pakepu, dedu supjaustytą morką bei bulvę, dar truputį apkepinu, beriu perplautus lęšius, pabarstau ciberžole ir kalendra.

dscf1496

Išmaišau, pilu verdančio vandens, kad košę iki pusės apsemtų, sumažinu ugnį iki minimumo, uždengiu ir palieku 30 minučių.

Jei reikia – pasūdau, dedu į dubenėlį, pasibarstau žalumynais, jei turiu, pašlakstau citrinos sultimis. Atsigaunu. Skanaus.

dscf1498

Labai skanu su jogurtu arba grietine. Trumparegiai irgi nusipelno:

dscf1499

Skanaus. Užgeriame juodąja arbata su bergamote.

 

 

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Offtopas: rytais dažnai valgau avižinę košę: greitai paruošiama, sveika, skanu ir pigu. Iki šiol, nesusimąstydamas pirkdavau Brüggen arba Axa avižas vien dėl to, kad jos pigiausios. Ir štai, dabar susigundžiau lietuviška šiek tiek brangesne, bet akcijine Galintos koše. Nu ir ką, nuo šiol visiems viešai ir privačiai skelbsiu, kad niekas nepirktų šio šlamšto, jei nenori apsinuodyti pelėsiais. Nepirkite Galintos košių – jos supelijusios. Ir kitiems praneškite. Maža to, jų t.y. Galintos galvoms ir galvutėms pofig, ką apie juos mano paprastas pirkėjas, nes kokybės linijos ar kokios panašios tarnybos jie neturi.

O dabar grįžkime prie šios dienos recepto.

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos – idealios avims.

Imam:

  • 700 g avienos šonkaulių;
  • 3-4 svogūnus;
  • 1-2 morkas;
  • 1-2 bulves;
  • cukiniją;
  • 1/4 kopūsto;
  • česnaką;
  • pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
  • džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
  • kalendros sėklos, kuminas, druska.

dscf1460

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

dscf1463

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus – žiedais, pomidorą – smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

dscf1462

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

dscf1464

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

dscf1465

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

dscf1466

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

dscf1467

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

dscf1470

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

dscf1471

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

 

Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

DSCF5244

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

DSCF5248

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

  • pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
  • porą pomidorų;
  • saliero šaknį;
  • svogūną;
  • visą česnaką;
  • pusės citrinos sulčių;
  • druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
  • prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
  • pusę stiklinės aliejaus.

DSCF5260

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

DSCF5264

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

DSCF5266

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

DSCF5267

ir supjaustyti plonais žiedeliais

DSCF5268

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

DSCF5270

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

DSCF5273

Tai…

cat_its_beautiful

O čia – mano andai mėgiamiausia daina

Birmietiška vištiena – tinginio džiaugsmas

Visų pirma, man neapsiverčia liežuvis šalį Birmą pavadinti Mianmaru (ar kaip ten), juoba, kad taip šalį pavadino supindėję generolai. Visų antra, norėčiau pademonstruoti birmietišką patiekalą, neapsakomai skanų, bet tuo pačiu – begėdiškai paprastai pagaminamą. Aš ruošiu šį patiekalą gana dažnai, ne ne dėl to, kad esu beviltiškas tinginys (na gerai, gal ir dėl to taip pat), o todėl, kad tai – vienas mėgstamiausių mano patiekalų.

Produktai:

  • kaimietiškas viščiukas idealu, bet tiks ir keletas ketvirčių iš paukštyno;
  • du svogūnai;
  • pora vidutinių arba vienas didelis pomidoras – švieži ar bent jau šaldyti kaip mano;
  • pora gerų čiliakų;
  • maltų kalendros sėklų;
  • žuvies padažo nam-pla.
  • Žalumynai irgi nepakenktų, pvz, kalendros ar baziliko.

Taip pat, jei trūksta skystimo nuo pomidoro, galima įpilt kokius 100 ml pomidorų sulčių (geriausia iš skardinės).

dscf1386

 

Ką mes darome? Vištą laužom per sąnarius, dedam į puodą arba gilią keptuvę, svogūnus pjaustom stambiais žiedais, dedam pas vištą, pomidorą sukapojame, dedam pas vištą, dedam čili pipirus kaip kam patinka – aš mėgstu cielus, pašlakstom 2-3 dideliais šaukštais žuvies padažo, uždengiam, dedam ant silpnos ugnies ir pamirštame valandai.
Namus užpildo pikantiškas žuvies padažo kvapas, hehe, kai kas jį lygina su nevalyvos putkos kvapu. Na o aš manau, kad toks palyginimas – neišprusimo požymis.
Po valandos išjungiam viryklę ir po dangčiu randame:

dscf1388

 

Jūs jau nepykite, bet buvau toks alkanas, kad net pamiršau nufotkinti galutinį rezultatą, pažadu, kada nors, kai vėl gaminsiu šį patiekalą – įdėsiu. Valgoma tai su ryžiais arba čiabata, alus privalomas. Nepatikėsite, dabar rašau, patiekalas jau suvalgytas prieš parą, o aš jo vėl jau noriu, seilės varva.
Ai, ir žiemos vaizdelis, radau darže:

dscf1387