Klasikinis prancūziškas omletas pagal Giedrių V.

Ir vėl kiaušiniai. Ir žinote ką? Atradau skaniausią patiekalą Visatoje. Ir ganėtinai paprastą. Ir už tai dėkoju beuodegiui miškiniui katinui. Ai, kartais paskaitau vienintelį skaitytiną žurnalą Lietuvoje (che che, preved, Ashtroka!). Beuodegis katinas ten kartais rašo apie kiaušinių patiekalus. Ir ne tik. Štai ir pagavau kablį kepti omletą.

Žinoma, galėčiau šiandien paporinti Jums kokių įdomių istorijų prieš receptą, bet, kaip žmogus nukankintas narzano… tfu, apsvaigęs nuo 2008 m. Yali gran reserva širazo, netempsiu gumos, juoba, kad receptas perdėm paprastas. Važiuojam. Dviems valgytojams prireiks:

  • 6 kiaušinių;
  • 50 g sviesto;
  • druskos, pipirų;
  • pagardai – opcionaliai; mano atveju – be abejo, trumas, bet galima naudoti: petražoles, laiškinį česnaką, gražgarstę, nusėklintus ir nuluptus pomidorus, gerą sūrį ir t.t. ir pan.

Kiaušinius įmušam į dubenėlį, pabarstome druska ir šviežiai grūstais pipirais.

Šakute nesmarkiai ir gana atsainiai paplakame keletą minučių, labai nepersistengiame.

Dabar, achtung! Čia yra dvi porcijos, tad kepsime per du kartus, aha. Kol plakėme, ant viryklės normaliai įkaitiname keptuvę ir išlydome pusę sviesto.

Išsilydžius sviestui, sumažiname ugnį iki vidutinės ir pilame vieną kiaušinių porciją į keptuvę. Dabar vėl – achtung! Nuolat stumdom keptuvę pirmyn-atgal, nenukeldami jos nuo viryklės, tuo pačiu dirbam šakute, geriau medine, makaluodami kiaušinius (ne savo, jomajo, o keptuvėje, dievaži, kaip maži vaikai!). Tokiu būdu kepame labai trumpai, kad tik susiformuotų tipo blynas.

Pabarstome pasirinktu įdaru, pakeliame keptuvės rankeną 45ﹾ kampu, stumiame blyną į priešingą kraštą, besiveržiantį iš keptuvęs trečdalį blyno užlenkiame.

Nuimame keptuvę nuo viryklės ir, užlenkę antrą blyno pusę, iškrečiame omletą į lėkštę. Voila!

Skubam valgyto kol karštas. Nerealu, kai omletas švelnus it šilkas. Skanaus.

Labai svarbu, kad neperkeptumėm, nes vos tik omleto apačia ima ruduoti – skonis radikaliai keičiasi.

Recepto originalą galite nusipirkti čia.

Reklama

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

  • tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
  • 50 g špinatų lapų;
  • 400 g rikotos;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g miltų;
  • 300 ml pieno;
  • druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.