Liepsnojantis tortas

Šiaip tai ši istorija ne apie tortą, o apie elzasietišką užkandį, išvaizda panašų į picą, bet visiškai kitokio skonio. Elzasiečiai, tie kurie kalba germaniška tarme, vadina jį Flammkuchen’u, o tie, kas labiau frankas nei germanas – Tarte flambée. Tipo liepsnojantis tortas. Kodėl taip? Senais negerais laikais Elzase, o ir kitur pasaulyje, duoną kepdavo didelėse duonkepėse krosnyse, kūrenamose malkomis. Termometrų tais laikais nebuvo, Celsijus dar vaikščiojo stačias po stalu, o valstiečiai reikalavo duonos. Elzaso kepėjai suko galvas kaip nustatyti, ar krosnis gerai įkaitusi? Juk jei pašausi tešlą į krosnį su netinkama temperatūra gali gautis prasti popieriai. Todėl prieš pašaunant į krosnį didelius kepalus, kepėjai įdėdavo nedidelį tešlos paplotėlį testui: pagal tai kaip apskrusdavo paplotėlis, buvo galima indikuoti krosnies temperatūrą. Na, apytikriai. Tuos tešlos testerius jie išmesdavo kaip šalutinį produktą. Bet vienas anoniminis kepėjas, Viešpatie, palaimink jo sielą, sugalvojo kaip panaudoti paplotėlius kilniems tikslams. Štai ką jis atsitempė į kepyklą:

• 200 ml grietinės (jie vadino tai Crème fraîche);
• 300-400 g šoninės (jie vadino ją lardon) – nesvarbu, šviežios, šaltai ar karštai rūkytos, aš savo eksperimentui ėmiau šalto rūkymo ir neprašoviau;
• 4-5 svogūnų;
• daug grūstų juodųjų pipirų;
• savaime aišku – tešlos paplotėliams. Ją suminkome iš kokių 300 g miltų, stiklinės šalto vandens ir šlakelio aliejaus.

• 

Dėl tešlos: kiekvienas minko taip kaip patinka. Na, pagalvokite: ko tikėtis iš paprasto temperatūros testo? Čia jums ne išsipisinėjančių italų picos padas, o tik paplotėlis. Taigi, tiesiog kočiojame į ploną blyną. Iš nurodyto miltų kiekio turėtų gautis du.

Aptepame grietine taip kaip teptume pomidorų padažu picos padą.

Apiberiame pusžiedžiais pjaustytu svogūnu, smulkinta šonine ir gausiai pabarstome pipirais.

Ką gi, galime testuoti savo orkaitės temperatūrą. Siūlau nustatyti bent 230-240°C. Pašauname savo tortą ir laikome krosnyje 15 minučių. Tiek gana, kad šoninė ir svogūnai imtų skrusti.

Gražaus pavasario.

Pimiento de Padrón, nes nežinau kaip verčiasi

Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.

Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.

Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.

Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.

Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.

Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!

O paskum žiūrime geriausią visų laikų filmą:

Rudens gėrybės: kepti baravykai ir cukinijų žiedai

Atėjo auksinis ruduo su visomis savo dovanomis ir malonumais. Apie malonumus: vakar atidariau kepsnių lauke sezoną. Apie ėriuko pautų šašlyką papasakosiu artimiausiuose reportažuose, bo per žioplumą nepasiėmiau fotiko ir teko prašyti prašalaičių pagalbos, tad nuotraukų teks palaukti. Apie rudens gėrybes: eime į mišką rinkti baravykų, o į daržą – paskutinių cukinijų ar aguročių žiedų.

Be šių gėrybių dar pasiimame sviesto, kiaušinį, čiobrelių, druskos, pipirų.

Viskas labai paprasta: baravykus pjaustom, dedam į keptuvėje įkaitintą sviestą, kepam ant silpnos ugnies keletą minučių, pabarstydami rupia druska, piprais, čiobreliais.

Pirmas zachodas – su juoda duona. Geriau nebūna, patikėkit. Dar ir 50 g neblogai prie užkandos.

Likusius (jei dar liko) keptus baravykus dedam šiltai. Ir plakame kiaušinį su trupučiu juodo alaus. Dedam saują miltų, truputį piprų. Maišom skystą tešlą. Mirkom joje cukinijos žiedus, dedam į įkaitintą aliejų.

Kepam minutę, apverčiam, kepam dar minutę. Tiekiam prie baravykų.

Afigienai. Bet su juoda duona ir šnapsu – skaniausia.

Skanaus, nepatingėkim nueiti į mišką. Ar bent iki turgaus. Verta.

Fokačia su sūriu prie alaus

Būna akimirkų kai geri alų, o užkąsti namuose nėra kuo. Tada pradedi raustis po podėlį, ieškodamas kokių nors angliavandenių. Neradęs nieko, prisimeni, kad turi miltų. Ką gi, galima išsikepti fokačios, paprasto papločio su kokiu nors pagerinimu. Prie alaus – pats tas. Dar pasiknisu šaldytuve ir štai – natiurmortas:

• stiklinė miltų;
• 250 g mocarelos;
• ryšulėlis petražolių;
• ketvirtis stiklinės aliejaus;
• kiaušinis;
• lauro lapai.

Tešlą darome paprastai: sumaišome miltus su aliejumi, pilame keletą šaukštų ledinio vandens, beriami žiupsnį druskos, gerai išminkome ir, suvynioję plėvelėje, paslepiame šaldytuve bent pusvalandžiui. Tada pjaustome sūrį.

Maišome su kapotom petražolėm, įmušam kiaušinį, beriame truputį kokių nors prieskonių.

Po pusvalandžio išimam tešlą iš šaldytuvo, padaliname į dvi dalis ir iškočiojame du plonus skardos dydžio lapus. Ant pirmojo dedame įdarą.

Antru lapu, be abejo, užklojame ir užkamšome, kad nebūtų skylių.

Ir, žinoma, pašauname į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Ne ilgiau kaip 15 minučių, nors turėtų pakakti 10-ies. Štai:

Na, va, ir prie alaus turime greitą ir nerealų užkandį.

Silpnaregiams irgi pilam alaus.

Skanaus. Ir ruošiamės Vilniaus regatai.

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

• keletą agurkų;
• keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
• keletą skiltelių jauno česnako;
• po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
• truputį citrinos sulčių;
• šaukštą alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai ukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogutą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.