Virtinukai ir сексуальный прибалтийский акцент

Prisiminiau kairiakrantę Ukrainą. Pyragėliai su bulvėmis, kopūstais, uogiene, virtinukai su vyšniomis, braškėmis ar varške. Apie milžiniškas gamyklas, šachtas, tirikonus, baltų keramikinių plytelių namukus, saldžius kumščio dydžio melionus nepasakosiu. Tik apie virtinukus. Būtent virtinukai – tai kas skaniausia ten. Apskirtai, ukrainiečių ir rusų virtuvėje miltiniai patiekalai užima išskirtinę vietą. Beje, žodis колдуны, pasirodo, nėra prastai rusiškai kalbančių, ir žodžio пельмени nežinančių, lietuvių prasimanymas – toks patiekalas tikrai egzistuoja Ukrainoje, Baltarusijoje ir Vakarų Rusijoje.

Какой скиртум, pradedame gaminti virtinukus arba вареники. Prieš tai nusiplauname rankas, tai būtina. Imame:

• 0,5 kg kvietinių sijotų miltų;
• 0,5 l riaženkos arba kefyro (riaženka autentiškiau, б/п);
• 2 kiaušinius;
• 1/4 a.š. sodos;
• druskos;
• 200 g varškės;
• su cukrumi trintų šviežių uogų, mano atveju – spanguolės, bet gerai ir vyšnios, braškės, serbentai ar net О-БЛЯ-ПИХА.

Кароче, užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad toks tešlos ir įdaro santykis nesveikai neproporcingas: sunaudojau gal tik šeštadalį tešlos, apsirijau, todėl likusią tešlą užšaldžiau juodai dienai.

Ruošiame tešlą: į kambario temperatūros riaženką dedam sodą – taip ji užsigesins, žiupsnį druskos, kiaušinius (geriau tik trynius), išmaišome ir pamažu beriame miltus bei nuolat minkome. Beriame miltus tol, kol tešla pasidarys elastinga (kaip jaunamartės krūtys (mano Cė)) ir nebelips prie rankų. Atidame tešlą pusvalandžiui, darome įdarą. Tiesiog per sietelį arba šakute gerai pertriname varškę, pridedame trintų uogų ir фсё!

Pradedame kočioti tešlą nedidelėmis porcijomis. Lakštas turi būti tikrai plonas, nes ukrainietiškų virtinikų esmė – permatoma tešla. Stikline ar forma padarome tešlos skritulius ir dedame į juos varškės įdarą.

Forma ne esmė, nes dalį virtinukų dariau iš kvadratinių lakštelių. Dedam ant miltais pabarstytos lėkštės.

Toliau mes turime du pasirinkimus: virti juos vandenyje arba ant garų. Pasisekė tiems, kas turi garpuodį (буржуяй, превед!), o tokie kaip aš bando konstruoti tokį divaisą:

Užkaičiame dideliame puode litrą vandens, dedame sviestu suteptą дуршлёка ir gariname jame virtinukus. Prisipažinsiu, padariau taip vieną partiją ir spjoviau: žinoma, taip žymiai skaniau, bet vargo – нуивон**х. Kitas partijas tiesiog dėjau į didelį kiekį verdančio vandens, palaukiau kol virtinukai iškils į paviršių, dar paviriau 1-2 minutes ir kiaurasamčiu ištraukiau.

Skanu шопе***ц, apvalkalas kaip šilkinis, įdaras – tiesiog tirpsta burnoje. Valgome tai su grietine, sviestu arba su tuo ir anuo. Skanaus.

Ложки в руки, ну и фсе дилаааа…

PS. Mano mylimiausia lietuviška daina su teisingu akcentu:

 

Varškės pyragas su mandarinais. 2011 metų įvertinimas

Kokie buvo šie metai Jums? Aš paprastai, metus vertinu pagal kiną ir muziką. Deja, kinas šiais metais nieko gero nepasiūlė. Galiu greitai apžvelgti filmus, palikusius gerą įspūdį, tačiau šedevru šiemet negaliu pavadinti nei vieno.

Red State. Prisimenate kino chuliganą Keviną Smithą su Dogma, Džėjumi ir Tyleniu Bobu? Beveik visi jo filmai man labai patinka. Gal todėl, kad priklausau taip vadinamai nevykėlių kartai, užaugintai vienišų motinų, seno gero MTV, Byvio ir Tešlagalvio (pastarieji, beje, šiemet grįžo į MTV eterį, bet šiuolaikinis jaunimos jų neįvertino), Becko dainos “Loser“. Taigi, naujas Smitho filmas, šįkart, nors ir ne komedija, bet kupinas akibrokštų, sarkazmo ir savito požiūrio į religiją bei sektantus. Aleliuja, rekomenduoju tiems, kam nėra nieko švento.

Incendies. Lietuvių distributorių eilinis liapsusas – filmo pavadinimas išverstas kaip “Moteris, kuri dainuoja“. Žiaurus, kruvinas, politizuotas, dramatiškas. Apie meilės triumfą prieš smurtą.

The Devils’s Double. Tikra, bet pramanyta (ne, aš sau neprieštarauju) istorija apie Sadamo sūnų Udėjų Huseiną ir jo antrininką. Nežinau kas mane užkabino, nes scenarijus ir režisūra prastoki, gal operatorius arba montuotojas gerai padirbėjo… Kita vertus, panašaus filmas apie Karlosą Šakalą turi daugiau parako.

Carnage. Kamerinė, ko gero, nufilmuota namų arešto sąlygomis, tariamo ar tikro pedofilo Romano Polianskio isterija. Prisipažinsiu, kad vietomis manęs neįtikino. Tačiau, bet kokiu atveju, geresnio tokio žanro filmo šiemet paprasčiausiai niekas nepastatė.

Жила-была одна баба. Na o kaip gi be rusiško kino? Štai šiemet man labiausiai patikęs rusų filmas – apie moters dalią XX a. pradžios Rusijoje. Galima daryti prielaidą, kad ta moteris – pati Rusija, išdulkinta caro, komuniakų, baltųjų ir visų kitų. Toks beveik epas, netobulas, bet žiūrisi maloniai.

Tai tiek. Ir nenustebkite, man nepatiko nei Almodovaro gamasiatina “Oda“, nei bebaigiančio nupušti von Triero “Melancholija“, nei saga apie ne kraują, o pimpalus čiulpiančius vampyrus.

Muzika? Atvirai – aš pakraupęs. Nuo to, kaip Empti išsidergė iš puikaus Sporto gabalo apie Kalėdas arba Jampolskis – iš Nicko Cave’o ir PJ Harvey dueto. Laimei, yra daina, nuo kurios pagaugai eina per nugarą klausantis:

O kol klausomės, užsidėję funkciją “replay“, darome pyragą

Prisipažinsiu – desertai nėra mano stiprioji pusė. Bet kartais tenka juos gaminti, kad neprarasčiau reitingų.

Pyragas – paskutinis šių metų receptas.  Imame:

• 0.5 kg varškės;
• 250 g savojardžių; “Miško pasaka“ ar net “Gaideliai“ čia puikiai tinka;
• 3-4 mandarinus;
• džiovintų vaisių: razinų, figų, abrikosų;
• pora šaukštų melasos cukraus ir šaukšto vanilinio;
• 200 ml riebios grietinėlės.

Džiovintus vaisius užmerkiame šlakelyje romo, melasos cukrų paviriname truputyje vandens, kad gautųsi sirupas, varškę pertriname, grietinėlę suplakame su vaniliniu cukrumi. Ar viskas aišku?

Rome mirkytus vaisius smulkiname į varškę, pilame kvapnų melasos sirupą (na gerai, tiks ir paprastas sirupas) ir kruopščiai išmaišome.

Formos, kurioje darysime pyragą, dugną išklojame sausainiais, ant jų dedame varškės masę.

Ant varškės dedame mandarinų skilteles.

Užklojame viską dar vienu sausainių sluoksniu.

Aptepame plakta grietinėle, pabarstome tarkuotu šokoladu ar dar kuo nors. Pirmoje nuotraukoje matėte graikinius riešutus. Iš pradžių norėjau jų puselėmis papuošti savo pyragą, bet persigalvojau.

Pyragą derėtų uždengtą palaikyti šaltai bent per naktį, kad sausainiai išmirktų. Skanaus ir su Naujaisiais Metais.

Nelabai saldu, su pikantiška rūgštele.