Pimiento de Padrón, nes nežinau kaip verčiasi

Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.

Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.

Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.

Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.

Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.

Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!

O paskum žiūrime geriausią visų laikų filmą:

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

• stiklinė itališkų ryžių;
• sauja saulėje džiovintų pomidorų;
• sauja džiovintų raudonikių;
• 100 g sviesto;
• svogūnas;
• keletas kvapnių paprikų;
• žiupsnis šafrano;
• stiklinė sultinio arba virinto vandens;
• alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Pusryčiai sveikuoliams – granola

Kad neaugtų pilvas ir krūtinė a la Cololo (lyrinis nuokrypis: reikia uždėti baudą tai televizijai, kuri rodo tą laidą apie šokinėjančius į vandenį žmones, dėl lengvos erotikos platinimo; na bent jau uždėtų ženkliuką “S“, nes Cololo C dydžio papai tikrai didesni už daugelio mano pažįstamų moterų, o toms mat, skirtingai nuo Cololo, kažkodėl negalima rodytis topless viešai), reikia daug judėti. Kadangi esu ofiso planktonas ir ilgą savo gyvenimo dalį praleidžiu suspenduotoje būsenoje, plūduriuodamas ten, kur neša srovės, nusprendžiau, kad vertėtų kasdien nubėgti bent 10 km. O kad nepakratyčiau kojų bėgdamas, turėčiau vartoti energetiškai subalansuotą maistą. Tokio maisto pavyzdys – granola aka avižos su riešutais ir džiovintais vaisiais. Šis mišinys kiek skiriasi nuo mums įprastų miuslių tuo, kad yra gerokai saldesnis. Kaip manote, kas sugalvojo granolą? Teisingai, amerikonai. Tam jie naudoja:

• 0.5 kg avižinių dribsnių;

Jei pastebėjote, mano tinklaraštyje nėra tiesioginės reklamos, niekas man nemoka už tam tikrų prekinių ženklų naudojimą patiekalams. Gal laikas ką nors pakeisti? Ei, nepirkite lietuviškų avižų, jos tikrai chrenovos, papelijusios, su šiukšlėmis. Nuoširdžiai rekomenduoju Axa, Ica, Myllyn Paras, o ypač, Brueggen avižas bei kitas kruopas, kurios skanesnės, kokybiškesnės ir pigesnės.

Dar reikės:

• 300 g įvairių riešutų;

Nepamirštam, kad žemės riešutai nė karto ne riešutai, tad jų reikia kuo mažiau.

• geros saujos saulėgrąžų sėklų;

• saujos moliūgų sėklų;

• galima pridėti truputį kokoso drožlių ir linų sėmenų;
• keleto gerų šaukštų medaus;
• keleto šaukštų alyvuogių aliejaus;

Kaip jau supratote, visa tai pilama ir beriama ant skardos ir pragariškai išmaišoma.

Ir pašaunama į 150° – 180ºC orkaitę. Kas dešimt minučių išimama ir maišoma. Po pusvalandžio papildomai pridedami nuplauti džiovinti vaisiai (šiaip, tiek riešutus, tiek sėklas irgi rekomenduoju plauti). Dėl sunkios materialinės padėties šį sykį džiovintus vaisius mano skardoje atstovauja tik bananai. Užtat juose daug kalio!

 

Bet tiks razinos, slyvos, figos, spanguolės.

Dar po dešimties minučių ištraukiame skardą iš orkaitės – granola bus gražiai apskrudusi ir kvapni.

Valgoma tai su pienu, jogurtu ar net rūgpieniu. Būkite sveiki! Ir ruoškitės kepti blynus.

Kai aruodai tušti – lietuviški burokėliai

Į finansinę bedugnę galima kristi visą gyvenimą, taip ir nepasiekiant dugno. Juk tam ji ir yra – bedugnė. Ekonominio klestėjimo laikais, kai, nesukdamas galvos dėl kainos, pirkdavau šafraną, smidrus, vieno salyklo viskį ar jautienos išpjovas, niekada nesusimąstydavau ką valgo įvaryti į kampą žmonės. Aš ne apie sąmoningai laisvės keliu pasukusius valkatas ar bomžus, o apie statistinį lietuvį, dirbantį smirdančiame ofise, įkinkytą į ipotekos jungą ir atostogas leidžiantį tėvų darže. Paskutiniais metais pradėjau svarstyti ir daryti išvadas.

Makgilo universiteto paskaitose (jau minėjau, kad ką tik pradėjau kursą) buvo užduotis paskaičiuoti kokį procentą pajamų išleidžiame maistui. JAV gyventojai vidutiniškai išleidžia 7%, Vakarų Europos ir Australijos gyventojai – apie 10%, Indijos, Kinijos gyventojai – apie 30%, neturtingų Afrikos šalių gyventojai – virš 50% savo pajamų. Grubiai suskaičiavau kiek išleidžiu aš. Gėda sakyti – 37%. Ir to maisto kokybė toli gražu neprilygsta europietiškam ar net indiškam maistui (asmeninė patirtis).

Pažiūrim ką man pavyko nusipirkti už 37% savo kuklaus atlyginimo:

• keletą nuvytusių burokėlių (nors, kiek pamenu, jie atiteko man nemokamai iš giminių daržo);
• keletą rūgščių lenkiškų obuolių;
• sauja saulėgrąžų (Слава Україні!);
• raudoną svogūną;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• acto (oi kaip seniai aš tą balzamiką turiu!);
• druskos, pipirų.

 

Burokėlius tarkuojame stambia tarka, obuolius pjaustome kubeliais, svogūną – smulkiai.

 

Saulėgrąžas kaitiname keletą minučių ant sausos keptuvės. Viską sumaišome su keletu šaukštų aliejaus, žiupsniu druskos, šlakeliu acto. Valgome su juoda sužiedėjusia duona. Ir jokio alaus ar vyno. Tik grynas medicininis spiritas.

 

Skanaus. Laukiame pavasario ir algos. Tarp kitko, aš abejoju ar veganai gali tai valgyti, juk actą gamina bakterijos, jei ką. O štai žaliavalgiai, jei tik saulėgrąžas kaitins iki 42°C ir nedaugiau – zaprašami prie stalo.

Apie gerumą ir cukinijų čatnio dovanas

Kadangi greitai Kūčios, nevarginsiu jūsų ilgais receptais ir nuobodžiais išvedžiojimais. Visų pirma apie gerumą. Ar žinojote, kad lietuviai, taip, taip, mes, jūs, aš visi šalia esantys, yra ketvirti mažiausiai aukojantys labdarai žmonės pasaulyje? Iš mūsų kaimynų tik ukrainiečiai mažiau padeda vargstantiems. Čia gi pyzdec! Ir žinau kodėl taip yra: todėl, kad kiekvienas prakutęs lietuvis, žvelgdamas į tą, kuriam mažiau pasisekė, nejaučia gailestingumo, o tik piktdžiugišką pasitenkinimą, tipo, pats kaltas, kad nemoki apipisinėt, pati dūra, kad prisigimdei krūvą vaikų, patys kalti pensininkai, kad nesugebėjo numirt laiku.

Taigi, Kalėdos, paaukokite ką nors, užuot apsiėdę, prisigėrę ir išmetę nesuėstą maistą. Ne man, tam kam labiau reikia.

O dabar saldus čatnis, kuriam reikia:

• 1 kg cukinijos vėzdo;
• 0.5 kg cukraus;
• apelsino arba net dviejų;
• imbiero gumbo;
• kardamono, gvazdikėlių, cinamono.
• citrinos sulčių poros šaukštų.

Cukiniją pjaustom kubeliais, jei oda nesumedėjus, jos lupti nebūtina. Užpilame cukrumi ir paliekame keletui valandų, kad ištrauktų sirupą.

Tada verdame dideliame puode cukinijas su sirupu, dedame prieskonius, o kai sutirštės, maždaug po pusvalandžio virimo ant vidutinės ugnies, supjaustome apelsinus riekelėmis.

Pabaigoje, kai drėgmė nugaruos, įpilame/ įspaudžiame citrinos sulčių, kad subalansuotume skonius. Šitą čatnį galima suvalgyti pačiam, nesidalinus su niekuo, tarkim su varškės sūriu ar panyru. O galima sudėti į stiklainius ir padovanoti, kam gyvenimas nesaldus, Kalėdoms.

Ruoškitės Kūčioms. Jei būsite geri, aš paruošiu krevečių receptą rytdienai. Krevetes juk galima per Kūčias valgyti, ar ne? Na, tada pasigaminkite Kalėdoms.

Tikrasis čatnis bendradarbiams nuo bendradarbių

Jau seniai žadėjau vienam bendradarbiui šį receptą. Atsidėkodamas už superninius jalokia čiliakus. Ir atsidėkodamas kitai kolegei už cukinijas, pomidorus ir kitokias gėrybes. Šį kartą neapgaudinėsiu, o pateiksiu vieną iš milijono tikrųjų čatnio receptų. Reikės:

• vėzdo dovanotos cukinijos, itin tinka peraugusios;
• dovanoto čili pipiro;
• keleto pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• prieskonių: pagaliuko cinamono, keletos dėžučių kardamono, keleto gvazdikėlių, maždaug po lygiai juodųjų pipirų, kumino, kalendros, ožragės, kario;
• druskos;
• šaukšto gy.

Gy arba aliejų įkaitiname ir dedame prieskonius be čili ir be ožragės.

Kol lėtai skleidžiasi prieskonių aromatas, kubeliai pjaustome svogūnus, česnakus ir pomidorus.

Kur ble svogūnai su česnaku?

Ai, va, pirma juos į keptuvę, kiek vėliau pomidorus. Kepame be fanatizmo pora minučių. Kapojame čili su visom sėklom.

Dedam į keptuvę, kapojam cukiniją kubeliais.

Dedam į keptuvę

Beriam likusius prieskonius. Po 20 minučių daržovės transformuojasi.

Valgome su indiška duonele.

Kas liko, dedame į gražius stiklainius ir dovanojame draugams.

Taigi, taigi, skanaus, besiklausant 5 3 geriausių lietuviškų grupių (iš pradžių galvojau daryti sąrašą 5 dainų, bet niekaip nesukrapščiau 5 gerų lietuviškų grupių Suopis ir Rambynas atkrenta, nes tai parodija, kokia ji gera bebūtų, Fojė – todėl, kad nemėgstu Mamontovo, Overtone – todėl, kad Giedrės bus gana, Jazzu – todėl, kad pasipūtus.

3. Pieno Lazeriai – todėl, kad geriausias lietuviškas popsas.

2. Gravel – todėl, kad tai rokas ne dėl babkių ar reitingų, o iš širdies. Ačiū Sinickiui už nemokamus albumus. Px, kad balso neturi, jam gana charizmos.

1. Empti – todėl, kad Giedrė – geriausia Lietuvos dainininkė.

Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis“. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Netradicinė grikių košė

Vis dar per mažai dėmesio skiriu pusryčių meniu. O šitą receptą puoselėjau taip ilgai, kad jau ėmė rodytis, kad jį esu išpostinęs prieš n metų. Būtent prieš n metų aš su juo susidūriau Švedijoj, nors nesu tikras, jog tai švediškas patiekalas, tačiau, bala nematė, priskirkime jį prie švediškų patiekalų. Juoba, švedai, turiu omeny kaimo švedus, ypač Skonės ar Siodermanlando kraštų, valgo daug grikių.

Norėčiau dar pabrėžti, kad šis patiekalas yra saldus, kitoks nei daugelis įpratęs valgyti grikius. Pradedam. Vienai porcijai mums reikės:

• stiklinaitės grikių;
• banano;
• 50 g sezamo sėklų;
• saujos razinų (na, aš panaudojau džiovintus mangus, bet razinos tikrai geriau).

Iš karto nuplauname ir užpilame razinas verdančiu vandeniu.

 

Tegul mirksta. O tada imamės labai svarbios procedūros – grikių plovimo. Šiaip, rekomenduočiau plauti visas kruopas prieš virimą. Ypač grikius, ryčius ir žirnius. Keletą kartų tekančiu šaltu vandeniu.

Perplautus grikius užkaičiame ant stiprios ugnies su nemažu kiekiu vandens. Vos tik užvirs vanduo, jį nupilame ir dar kartą perplauname šaltu vandeniu. Žinote kodėl taip reikia? Todėl:

 

Po pirmo virimo susidaro daug nemalonių drumzlių. Kaip ir po pirmo virimo mėsos ar kaulų – tą pirminį sultinį būtina išpilti.

Antrą virimą pradedame su nedideliu kiekiu vandens ant silpnos ugnies po dangčiu. Kad kruopos lėtai brinktų ir šustų. O tuo tarpu smulkintuvu sutriname, kiek įmanoma, sausas sezamo sėklas,

po truputį įpilant razinų nuoviro. Daug nereikia, kad padažas būtų grietinės konsistencijos. Pabaigoje įpjaustome bananą ir dar truputį paplakame.

Grikiai turėtų išvirti per 15-20 minučių, kai tik susigers visas vanduo į juos. Patiekiame su sezamo padažu bei mirkytomis razinomis. Kai kas mėgsta paskaninti iš vakaro užmerktomis linų sėmenimis.

 

Tai mano viena mėgstamiausių košių, nes sezamo padažas saldus, su kartumo nata, o grikiai, po praplovimo neutralūs ir birūs. Skanaus.

Ir tradicinis filmų TOP50. 20-16 vietos:

20. Geras, blogas ir bjaurus – stulbinantis vesternas, nors derėtų pabrėžti, kad tai nėra tikrasis vesternas, o taip vadinamas “spaghetti western“, kurių daug prikepė italai, o ypač – Serdžio Leonė. Ir šie vesternai tikrai įdomesni už amerikietiškus. Nu ir Enio Marikonė, aha.

19. 12 kėdžių – man asmeniškai ši versija daug mielesnė už Leonido Gaidajaus režisuotąją. Gal ana versija linksmesnė, paprastesnė, o ši – šedevras: Marko Zacharovo scenarijus, muzika, Papanovo ir Mironovo vaidyba – nesu matęs geresnės vaidybos (Замрите ангелы, смотрите – я играю).

18. Bulvarinis skaitalas – turbūt nėra nei vieno, nemačiusio šio filmo, būtų tai apsitorčinęs hipsteris, girtas banditas, spuoguotas paauglys ar supermama riebaluotais plaukais. Kas daro šį filmą šedevru? Dialogai ir nenuspėjamas siužetas, kuris nenuspėjamas, net jei žiūrite šį filmą šimtąjį kartą.

17. Legenda apie Narajaną – stiprus, graudus ir pamokantis filmas apie pasiaukojimą. Įdomus tuo, kad be pagražinimų parodytas valstiečių gyvenimas. Toks jis buvo ir Japonijoje, ir XIX a. Lietuvoje: su kanibalistiniu (ne, anaiptol žmogienos niekas nevalgo) požiūriu į išgyvenimą, taip būdingu žemdirbių kultūroms.

16. Apsigimę žudikai – Tarantino scenarijus – anaiptol ne stipriausia filmo pusė. Daug daugiau padarė režsierius Oliveris Stounas, išnagrinėjęs neapykantos ir smurto anatomiją. Ir nors žmogžudystės ir žiaurumas romantizuojami, Stounas pateikia istoriją hiperbolizuotai, todėl visiškai nesinori būti tokiu (anti)herojumi kaip Mikis Ir Melori Noksai.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.