Pimiento de Padrón, nes nežinau kaip verčiasi

Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.

Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.

Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.

Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.

Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.

Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!

O paskum žiūrime geriausią visų laikų filmą:

Konditerinis hentajus – žalias šokoladas

Tiesiog žalias. Kaip varlė, zelionkė, ar airiškas smaragdas. Japonai prisigalvoja visokių nesąmonių. Ypač su europietiškais desertais. Padaro, jomajo, kažkokią kulinarinę pornografiją: tai žalią, tai rožinį šokoladą. Kad neatsiliktume nuo pasaulinio desertų gaminimo trendų, pavarysim ir mes saldžios ir lengvos japoniškos pornuškės. Mums reikės:

• mangos su hentajum;
• 400 g baltojo šokolado (žiūrim, kad būtų su kakavos sviestu, ne kokiu pakaitalu);
• 125 ml pačios riebiausios grietinėlės;
• 25 g sviesto;
• 2 šaukštų geros mačos.

Lyrinis nuokrypis apie mačą: Mača – ceremoninė japonų arbata. Gaminama iš specialios arbatos veislės, išdžiovintus lapelius kruopščiai sutrinant akmeninėmis girnomis. Rankų darbo (ar jūs įsivaizduojate kiek šiais laikais kainuoja statistinio japono rankų darbas?! Čia jums ne kinų rankytėmis surinkti aifonai). Ši arbata – viena brangiausių. Todėl nenustebkite, jei Lietuvoje jos arba visai nerasite, arba rasite kinietšką šūduką. Štai man nepasisekė, ir vienoje tinklinėje arbata ir kava prekiaujančioje parduotuvėje man įkišo kinietišką šlamštą – ji tik žalios spalvos, o skonio neaiškaus. Todėl ieškodamas tikros mačos, stačia galva pasinėriau į internetus. Po ilgos analizės nustačiau, kad 100 g mačos iš Japonijos man atsieis nei daug, nei mažai – 17 eurų. Dėl viso pikto, užsisakiau dar iš Kinijos palyginimui – ten kaina 4 eurai, che che. Taigi, japoniškai arbata atvyko per 5 darbo dienas, o va kinietiškos mačos vis dar laukiu. Arbatą bandžiau gerti – žiauriai skanu ir net truputį gaila naudoti šokoladiniam hentajui. Bet tiek to.

Puode pašildome, bet neužverdame, grietinėlę. Ir iškart nedidelėmis partijomis beriame smulkintą šokoladą ir maišome, kad tirptų.

Nepamirštam įdėti sviesto.

Kai gauname vienalytę masę, skubiai sijojame arbatą. Būtinai sijojame, nes joje daug gumulėlių.

Išmaišome. Apie 1 arbatinį šaukštelį atidėtos arbatos pasiliekame.

Išklojame indo dugną kepimo popieriumi ir pilame masę.

Galima naudoti specialią silikoninę formą, bet…

Lyrinis nuokrypis apie silikonines formas: Nusprendęs pasigaminti žalio šokolado, susidūriau su silikoninių formų problema. Paprastos šokolado plytelės formos Lietuvoje tiesiog nėra kur nusipirkti – visokių širdučių kiškiukų yra, o plytelės – xuj. Nu gal ir yra pirkt, bet hipsteriams skirtose parduotuvėse 100 g šokolado plytelės dydžio tokia xujovina kainuoja sušiktus 12 eurų. Aš nuėjau sunkesniu, bet pigesniu keliu – už 2 USD (nepilni 2 eu) užsisakiau iš mylimo aliexpresso.

O kol silikoninė forma keliauja per pusę pasaulio, darom šokoladą archaiškai: indelį su mase paliekame kambario temperatūroje (bet ne aukštesnėje kaip 25°C) pernakt. Kol neapstingo, į šaldytuvą dėti negalima – plytelės nueis baltom dėmėm. Po nakties indelį dar keletui valandų kišam į šaldytuvą. Turėkim omeny, kad su grietinėle, šitas šokoladas bus labai minkštas ir tirpus, be to, jį reikės suvartoti per keletą dienų, nes jis paprasčiausiai suges.

Išimame iš šaldytuvo.

Karštu vandeniu įkaitiname didelį aštrų peilį, nusausiname ir greitai supjaustome šokolado luitą į mažas plyteles. Ant viršaus būtinai pasijojame dar truputį mačos arbatos – tai subalansuos bendrą skonį.

はい！ Afigienai skanu. O kadangi niekas nesiteikė dalyvauti praėjusio rašinio viktorinoje, 400 g žalio šokolado surysiu vienas.

Paveikslėlyje – žalias šokoladas, darytas iš kinietiškos arbatos prieš savaitę – ne toks skanus.

O jūs kankinkitės:

Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

• stiklinės kukurūzų kruopų;
• daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
• svogūną, česnaką;
• mocarelos kumštelį;
• luitą parmezano;
• raudonėlio, druskos, pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• vyno zapivonui (nebūtinai).

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Bulguro salotos

Sveiki, kaip jau suprantate, esu retas svečias šiame tinklaraštyje. Tikiuosi tai pakeisti netrukus. O kad nepamirštumėte kas čia šeimininkas, siūlau pačių skaniausių salotų receptą. Labai trumpai, nešvaistant laiko. Nežinantiems kas yra bulguras: tiesiog kvietinės kruopos, išvaizda panašios į ryžius, o sudėtimi ir skoniu – į kuskusą. Populiarios pas arabus ir turkus. Pirkti šias kruopas geriau iš turkų, ačiū Dievui, jų parduotuvėlių jau yra Vilniuje. Nepirkit tik pas gandonus iš “ekologiškų“ parduotuvių, ibo būsit durniai. Bet aš jums ne teisėjas.

Pradedame, tarp kitko, nuo daržovių: keleto burokėlių, paprikos, trupučio moliūgo, galime bet ką, kas tinka grilinti. Ir griliname. Kad ir orkaitėje. Aptepę aliejumi.

Iki gražiai apskrus.

O, štai ir bulguras + geras gabalas mocarelkino.

Kruopas perplaunam, beriame į puodą, užpilame verdančiu vandeniu, kad būtų per pirštą apsemtos ir lengvai verdame minutę dvi. Paliekame uždengtas, kad šustų ir sugertų vandenį. Mocarelą pjaustome kubais.

O, štai ir daržovės.

Irgi švelniai pjaustome ir rikiuojame su mocarela.

Maišome su karštom bulguro kruopom, kapota mėta arba petražolėm, geru šlaku alyvuogių aliejaus, citrinos sultimis.

Na, ir išmaišome.

 

Naminė duona ir naminis alus suteiks daugiau malonumo.

Ir silpnaregiams:

Kažkur mėtėsi chačapurio receptas, jei netingėsiu, netrukus įmesiu, jei kam rūpi.

Ir aš jus myliu.

Baklažanų suktinukai

Laimei, kol kas manęs niekas nesuėmė ir pavojus žodžio laisvei negresia. O šiai dienai žodžių mažai, kad liežuvis nepražudytų. Tik kulinarija, tik hardkoras. Mums prireiks:

• Dachuja Daug mažų baklažanų;
• 300-400 g rikotos ir jokiu būdu ne varškės;
• geros saujos smulkintų graikinių riešutų;
• keleto burokėlių;
• aliejaus, druskos, šviežių arba džiovintų mėtų.

Baklažanus pjaustome išilgai plonomis riekelėmis, aptepame aliejumi ir kišame į orkaitę po griliumi.

Kol ten kas kepa, traiškome riešutus, jei dar to nepadarėme, ir maišome su mėtomis bei rikota.

 

A, štai ir baklažanų juostelės apskrudo. Pabarstome druska.

Maždaug po šaukštą rikotos ir riešutų mišinio vyniojame į baklažano juosteles.

Dedame atgal ant skardos ir grąžiname į orkaitę pakaitinti.

Tada greitai plonais griežinėliais supjaustome burokėlius, pašlakstome aliejumi, pabarstome druska ir taip pat keliolika minučių kepame orkaitėje, kol taps traškūs it čipsai. Po to kai išimsime iš orkaitės, pašlakstome balzaminiu actu.

Patiekiame su šiltais baklažanų suktinukais.

Raudonas vynas, kaip keista bebūtų, čia labiau tinka nei baltas.

Ir Ustikų malūno kukurūzų trapučaiai

Štai ir viskas, mano draugai. Kituose leidiniuose mes nenutolsime nuo Artimųjų Rytų virtuvės.

 

 

Plikytų kiaušinių blynai

Skamba baisiai ir skausmingai. Bet nesibaiminkite, nei vienas vyras, gaminant šiuos blynus, nenukentėjo. Aš tikiuosi, po šio recepto bus pasotinti visi blynų mylėtojai iki kitų Užgavėnių. Varom:

• 3-4 kiaušinių;
• 400 g miltų;
• 0.5 l kefyro;
• 50-70 g lydyto sviesto;
• 1 šaukšto cukraus;
• 1 a.š. sodos (gesinti nereikia, kefyras tai padarys);
• žiupsnio druskos;
• dėmesio! 300-400 ml verdančio vandens.

Atkreipiu dėmesį, kad kiaušiniai ir kefyras turi būti kambario temperatūros.

Kiaušinius gerai išplakame iki putų su cukrumi ir druska. Nesustodami plakti, po truputį pilame verdantį vandenį. Plakame keletą minučių, kad verdantis vanduo nesutrauktų kiaušinių.

 

Plakdami pilame kefyrą. Plakame dar keletą minučių. Beriame sodą. Po šaukštą beriame miltus ir vis plakame, kol tešla bus lietinių konsistencijos. Pilame išlydytą ir atvėsintą sviestą.

 

Kaip ir visus blynus, kepame ketaus keptuvėje be papildomų riebalų. Blynai gaunasi švelnūs it šilkas, porėti ir lengvi.

 

Pats tas su brie sūriu. Skanaus ir žiema tenegrįžta.

Blynai su bananais

Neatsitraukdamas nuo viryklės atiduodu duoklę saldžių blynų mylėtojams. Irgi be užuolankų ir įžangų, labai paprasti blynai. Reikia:

• 300 g miltų;
• 2 bananų;
• 0.5 l pieno;
• 1 kiaušinio;
• kukurūzų ar kito neutralaus aliejaus.

Maišome paprastą tešlą iš miltų, kiaušinio ir pieno.

 

Šakute ar blenderiu triname bananus.

 

Dedame į tešlą.

 

Plakame. Žmonės kalba, kad dėl glamūro čia reikėtų įdėti bent pusę stambiai tarkuotos gero šokolado plytelės. Bet aš šokoladui kaip ir ikrams neuždirbu. Pilame keletą šaukštų bekvapio aliejaus.

 

Kepame, kaip visada ant ketaus keptuvės be papildomų riebalų.

 

Blynai traškūs ir trapūs kaip Kalėdiniai vafliukai. Tik truputį saldesni ir sotesni. Aleliuja!

Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Pusryčiai sveikuoliams – granola

Kad neaugtų pilvas ir krūtinė a la Cololo (lyrinis nuokrypis: reikia uždėti baudą tai televizijai, kuri rodo tą laidą apie šokinėjančius į vandenį žmones, dėl lengvos erotikos platinimo; na bent jau uždėtų ženkliuką “S“, nes Cololo C dydžio papai tikrai didesni už daugelio mano pažįstamų moterų, o toms mat, skirtingai nuo Cololo, kažkodėl negalima rodytis topless viešai), reikia daug judėti. Kadangi esu ofiso planktonas ir ilgą savo gyvenimo dalį praleidžiu suspenduotoje būsenoje, plūduriuodamas ten, kur neša srovės, nusprendžiau, kad vertėtų kasdien nubėgti bent 10 km. O kad nepakratyčiau kojų bėgdamas, turėčiau vartoti energetiškai subalansuotą maistą. Tokio maisto pavyzdys – granola aka avižos su riešutais ir džiovintais vaisiais. Šis mišinys kiek skiriasi nuo mums įprastų miuslių tuo, kad yra gerokai saldesnis. Kaip manote, kas sugalvojo granolą? Teisingai, amerikonai. Tam jie naudoja:

• 0.5 kg avižinių dribsnių;

Jei pastebėjote, mano tinklaraštyje nėra tiesioginės reklamos, niekas man nemoka už tam tikrų prekinių ženklų naudojimą patiekalams. Gal laikas ką nors pakeisti? Ei, nepirkite lietuviškų avižų, jos tikrai chrenovos, papelijusios, su šiukšlėmis. Nuoširdžiai rekomenduoju Axa, Ica, Myllyn Paras, o ypač, Brueggen avižas bei kitas kruopas, kurios skanesnės, kokybiškesnės ir pigesnės.

Dar reikės:

• 300 g įvairių riešutų;

Nepamirštam, kad žemės riešutai nė karto ne riešutai, tad jų reikia kuo mažiau.

• geros saujos saulėgrąžų sėklų;

• saujos moliūgų sėklų;

• galima pridėti truputį kokoso drožlių ir linų sėmenų;
• keleto gerų šaukštų medaus;
• keleto šaukštų alyvuogių aliejaus;

Kaip jau supratote, visa tai pilama ir beriama ant skardos ir pragariškai išmaišoma.

Ir pašaunama į 150° – 180ºC orkaitę. Kas dešimt minučių išimama ir maišoma. Po pusvalandžio papildomai pridedami nuplauti džiovinti vaisiai (šiaip, tiek riešutus, tiek sėklas irgi rekomenduoju plauti). Dėl sunkios materialinės padėties šį sykį džiovintus vaisius mano skardoje atstovauja tik bananai. Užtat juose daug kalio!

 

Bet tiks razinos, slyvos, figos, spanguolės.

Dar po dešimties minučių ištraukiame skardą iš orkaitės – granola bus gražiai apskrudusi ir kvapni.

Valgoma tai su pienu, jogurtu ar net rūgpieniu. Būkite sveiki! Ir ruoškitės kepti blynus.