Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

• citrinos;
• medaus;
• rozmarino;
• juodųjų pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
• cukinijos – karštoms daržovėms;
• kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

• veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais“; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
• du didelius svogūnus;
• tris ketrurias morkas;
• penkis šešis saliero stiebus;
• dvi česnako galvas;
• butelį nebrangaus balto sauso vyno;
• 50 g sviesto;
• alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

• saują petražolių su šaknim;
• lauro lapų;
• kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
• šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

• vieną apelsiną;
• dvi tris skilteles česnako;
• ryšulėlį petražolių;
• alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.

Troškinta veršiena greituoju būdu

Vakar nuėjau į Kalvarijų turgų. Finansinė situacija nulėmė tai, kad esu priverstas pirkti tik būtiniausius produktus. Bet šviežios mėsos paviljone dirba toks Aidas, mėsininkas, kuris neleidžia ramia sąžine praeiti pro šalį, ko nors nenusipirkus iš jo. O parduoda jis, dažniausiai brangią veršieną arba avieną, kurias aš žiauriai mėgstu. Dar jis kartais turi ypatingų subproduktų, kurių paruošimo receptus kada nors pateiksiu.

Vakar buvau priverstas nusipirkti veršelio nugarinės dalies su kauliukais. Brangoka, bet užtat gaminama labai greitai, paprastai, o rezultatas – superinis. Taigi, be dviejų gabalėlių švelnios veršienos, dar imu:

• du didelius svogūnus;
• pusę saliero šaknies;
• porą morkų;
• petražolės šaknelę;
• visą didelį česnaką.

Iš prieskonių paėmiau:

• juodųjų ir žaliųjų pipirų (pastarieji – būtent veršienos prieskoniai);
• kumino;
• jūros druskos;
• džiovintą guajillo čili pipirą – štai jis

Šis čili pasižymi vidutinišku aštrumu (panašus į visiems gerai žinomą jalapeno), ryškiu vaisišku aromatu, šiek tiek dvelkia džiovitom slyvom. Jei neturite ko nors panašaus (čili ancho, pasilla), tuomet papildomai jokių čili neverta dėti, ypač šviežių ar milteliais – jie tik pakenks patieklaui.

Mėsą užmarinuoju iš vakaro, įtrynęs grūstais pipirais.

Šiaip, gerą veršieną pakaktų tik gerai žostkai pakepti pora minučių. Bet šiuo atveju ji su dalimi stuburo, tad griekas būtų prarasti kaulų syvus. Todėl ne tik pakepu mėsą ant smarkiai įkaitinto aliejaus,

bet ir patroškinu su daržovėmis truputyje daržovių sultinio. Gaunasi afigienas padažas. Beje, apie daržoves: stambiais pusžiedžiais pjaustytą svogūną apkepinu ten pat, kur kepė mėsa, pridedu stambiais griežinėliais pjaustytas morkas, smulkiais – petražolę, šiaudeliais pjaustytą salierą, vėliau – visą česnaką (tik nulupęs viršutinę žievę) ir guajillo, prieš tai, išėmęs sėklas (dėl viso pikto, hyhyhy), įpilu stiklinę prieš tai virto daržovių sultinio ir patroškinu daržoves, kol morkos bus aldente būklės. Tuomet uždedu prieš tai gerai apskrudintus mėsos gabalėlius ant daržovių ir užvožiu dangčiu, kad lengvai troškintųsi. Kadangi mėsa jau iškepusi, troškinu labai trumpai, kad tik kaulų sultys pereitų į padažą – maždaug 20 minučių, jokiu būdu neilgiau. Viskas, vualia.

Mėsa gavosi dieviškai švelni, daržovės minkštos ir kvapnios, čenakas išsitroškinęs savo kiaute, permirkęs padažu, niam niam niam. Na o čili geriausia dorot taip: išvynioti kaip pergamentą ir stalo peiliu nugremžti minkštimą nuo kietos odelės. Tyrelę naudoti kaip pagardą mėsai. Skanaus.

Veršelio uodega su salieru

Kažkada seniai seniai žadėjau papostinti troškintos jaučio uodegos receptą. Čia kaip tik pasitaikė proga įsigyti veršelio uodegą už juokingą 2 lt kainą, tai nusprendžiau sužaisti, nepasiant to, kad, be jokios abejonės, šį patiekalą geriausia gaminti gamtoje. Prireiks:

• Jaučio arba veršelio uodegos;
• saliero šaknies;
• svogūno;
• morkos;
• keleto skiltelių česnako;
• marinuotų pomidorų;
• nedidelio gabalėlio šoninės;
• taurės vyno, geriau sauso balto; aš užsidirbau tik sausam neaiškios spalvos cheresui;
• juodųjų pipirų.

Susipjaustom uodegą per narelius – sunku nebus.

Visa kita – kaip patinka, tik pomidorus paliekam nepjaustytus. Uodegą su šonine paskrudiname truputį gausiai pabarstydami grūstais pipirais.

Tada pridedame daržoves, apkepiname kol suminkštės, užpilame taure vyno, sudedame pomidorus, sumažiname ugnį iki minimumo.

Druskos nereikia, nes tiek šoninė, tiek pomidorai pakankamai sūrūs. Dabar uždengiame ir ant minimalios ugnies troškiname nejudinadami iki valandos, jei jaučio uodegą, iki 45 minučių – jei veršelio. Prieš pabaigą pasibarstome kapotu česnaku, jei turime – žalumynais ir grūstais pipirais. Ir silpnaregiams iškart:

Patiekalas gana riebus, tad užgerti rekomenduočiau stipriu alkoholiniu gėrimu. Na kad ir geru chereso brendžiu. Beje, patiekalas naudingas moterims vyresnėms nei 40 metų kaip profilaktika prieš osteoporozę.