Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosiu karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykalių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasiderėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai“.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…“

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..