Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

• vištos;
• 3-4 svogūnų;
• 50 g sviesto;
• 3-4 kiaušininių;
• pusės citrinos sulčių;
• 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
• 3 stiklinių pieno;
• kalendros šakelių;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• druskos;
• aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

• vakarykštės virtos vištos;
• poros stambiai tarkuotos morkos;
• skardinės raudonų pupelių;
• skardinės kukurūzų;
• konservuoto pomidoro ar dvejų;
• raudono svogūno;
• minkšto rakletės sistemos sūrio;
• česnako;
• čiliako;
• kumino;
• pačios tortilijos;

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

 

Tada dedamos pupelės.

 

Čiliakas.

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

 

Silpnaregiams

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Viščiukas su kuskusu

Tik po daugelio metų, kiek rašau šitą tinklaraštį, pastebėjau, jog neturiu nei vieno recepto iš Afrikos. Bijau net pagalvot, kas manęs laukia, jei čia apsilankys Nobelio Taikos premijos laureato iš Kenijos Indonezijos Havajų Baltųjų Rūmų fanai. Gal tai ir ne tos, juodosios Afrikos receptas, bet Magribas, kad ir Šiaurės, bet Afrika.

Prieš pradėdami ruošti patiekalą, nusiperkame viščiuką (galima ir vištą, bet viščiukas geriau) ir iš vakaro įtriname jį druskos, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, visokių bazilikų ir mėtų, pipirų mišiniu, prismaigstome po oda česnako skiltelių ir paliekame šaldytuve. Dar mums reikės:

• 200 g kuskuso;
• džiovintų vaisių: figų, datulių, abrikosų, razinų ir t.t. ir pan.;
• prieskonių: cinamono žievės atplaišos, kardamono 2 dėžučių, nemaltos kalendros sėklų (gerai ir čiliakas ten būtų);
• citrinos (kai laimai Maximoje kainuoja tiek, kiek citrinos, nuodėmė jų nepirkti);
• aš, žinoma, šiuo metų laiku neradau, bet labai gerai būtų šviežių metų ir bazilikų.

Įkaitiname orkaitę iki 200ᵒC, o kol kaista, užpilame kuskusą puse stiklinės drungno vandens, keletu šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame žiupsnį druskos, nuplikytus vaisius, kapotas mėtas ir bazilikus, prieskonius, citrinos skilteles, viską išmaišome

ir kišame viščiukui išangėn. C’est la vie, norint skaniai pavalgyti tenka ir ne itin švariais darbais užsiimti.

 

Toliau einame paprastesniuoju keliu: užuot reguliavę kas pora minučių kepimo temperatūrą ir sekę, kad viščiukas neimtų svilti, viduje išlikdamas žalias, tiesiog pasinaudojame technikos stebuklu – kepimo rankove.

 

Per 40 minučių 800 g viščiuko mėsa kris nuo kaulų, o odelė bus gardžiai apskrudusi.

 

O štai dabar alkoholis prie šio patiekalo netiks. Tik saldi stipri mėtų arbata. Skanaus.

 

Kuskusas Šiaurės Afrikai – tai kaip mums juoda duona, airiams ir baltarusiams – bulvės, italams – makaronai, kinams – ryžiai, amerikonams – kukurūzai, rusams – degtinė.

PS: bijau, kad žmonės, gyvenantys pagal paniatkes, tokia kulinarija neužsiima. Tikiuosi, kad Jūs neturite prietarų ir tabu. Pavasario Jums.

Traškūs vištos papai ir sparnai

Be jokios preliudijos ir įžangos. Perkame:

• vištos biustą;
• vištos sparnų kilogramą
• sojų padažo keletą šaukštų;
• šaukštą krakmolo;
• žalią čili;
• keletą šaukštų aliejaus;
• ilgųjų pipirų
• čili miltelių;
• kmynų
• citrinos sulčių.

Vištos sparnus nuploviau ir palikau marinuotis minimum 6 val. su sojos padažu, citrinos sultimis, šaukštu aliejaus ir kmynais. Vištos biustą apipjausčiau, filė sukapojau kvadratėliais 2*2*2 cm ar panašiai, iš kilio ir petražolės šaknies išviriau kuklų sultinį. Filė gabalėlius užpyliau sojos padažu, pabarsčiau krakmolu ir ilgaisiais pipirais; išmaišiau ir palikau 20 minučių. Kas tie ilgieji pipirai?

Ne, tai ne žirginėliai ir ne kirmėlės. O vištiena marinuojasi.

Tada maksimaliai įkaitinau keptuvėje keletą šaukštų kukurūzų aliejaus ir dėjau vištieną po gabaliuką, kad nesuliptų, intensyviai maišiau, kepiau 3-4 minutes keliomis partijomis, prieš išimant iš keptuvės, pridėjau kapoto čili pipiro (galima pridėti ir išėmus iš keptuvės). Išimti geriau ant popieriniu rankšluosčiu užklotos lėkštės, kad aliejus susigertų.

Vualia, gabalėliai iš išorės traškūs, viduje sultingi, bo tokio metodo esmė, kad mėsos syvai ir prieskoniai užrakinami po traškia luobele. Skanaus. Su alum, jei ką.

Bet mano žvėriško apetito tai nenumaldė. Todėl užsiėmiau sparnais.

Kepami jie 180ᵒ-200ᵒC orkaitėje po folija 20 minučių ir dar 15 minučių nuėmus foliją.

Kalbant apie mėsą, va ką apie ją mano vegetarai:

 

 

Šikelgrūberis nerekomenduoja nei vištienos, juoba, kad ji truputį apdegusi, nei alaus, bo anas buvo vegetaras ir abstinentas. Bet mes juk ne šikelgrūberiai,ar ne?

Birmietiška vištiena – tinginio džiaugsmas

Visų pirma, man neapsiverčia liežuvis šalį Birmą pavadinti Mianmaru (ar kaip ten), juoba, kad taip šalį pavadino supindėję generolai. Visų antra, norėčiau pademonstruoti birmietišką patiekalą, neapsakomai skanų, bet tuo pačiu – begėdiškai paprastai pagaminamą. Aš ruošiu šį patiekalą gana dažnai, ne ne dėl to, kad esu beviltiškas tinginys (na gerai, gal ir dėl to taip pat), o todėl, kad tai – vienas mėgstamiausių mano patiekalų.

Produktai:

• kaimietiškas viščiukas idealu, bet tiks ir keletas ketvirčių iš paukštyno;
• du svogūnai;
• pora vidutinių arba vienas didelis pomidoras – švieži ar bent jau šaldyti kaip mano;
• pora gerų čiliakų;
• maltų kalendros sėklų;
• žuvies padažo nam-pla.
• Žalumynai irgi nepakenktų, pvz, kalendros ar baziliko.

Taip pat, jei trūksta skystimo nuo pomidoro, galima įpilt kokius 100 ml pomidorų sulčių (geriausia iš skardinės).

 

Ką mes darome? Vištą laužom per sąnarius, dedam į puodą arba gilią keptuvę, svogūnus pjaustom stambiais žiedais, dedam pas vištą, pomidorą sukapojame, dedam pas vištą, dedam čili pipirus kaip kam patinka – aš mėgstu cielus, pašlakstom 2-3 dideliais šaukštais žuvies padažo, uždengiam, dedam ant silpnos ugnies ir pamirštame valandai.
Namus užpildo pikantiškas žuvies padažo kvapas, hehe, kai kas jį lygina su nevalyvos putkos kvapu. Na o aš manau, kad toks palyginimas – neišprusimo požymis.
Po valandos išjungiam viryklę ir po dangčiu randame:

 

Jūs jau nepykite, bet buvau toks alkanas, kad net pamiršau nufotkinti galutinį rezultatą, pažadu, kada nors, kai vėl gaminsiu šį patiekalą – įdėsiu. Valgoma tai su ryžiais arba čiabata, alus privalomas. Nepatikėsite, dabar rašau, patiekalas jau suvalgytas prieš parą, o aš jo vėl jau noriu, seilės varva.
Ai, ir žiemos vaizdelis, radau darže:

Viščiukas-tapaka

Ištiesų sakau jums, neegzistuoja toks patiekalas, kaip “viščiukas-tabakA”, su akcentuotu kirčiu ant paskutinės a. Nieko bendro jis neturi su tabaku (nors yra patiekalų, gaminamų ant gero Virdžinijos tabako dūmų). Klaidingas pavadinimas atsirado gūdžiais sovietmečio metais. Žymusis gruzinų patiekalas originaliai vadinamas tapaka ir kilęs nuo specialios keptuvės, kurioje kepamas viščiukas, pavadinimo. Ta keptuvė ypatinga tuo, kad yra grublėtu dugnu ir turi dangtį, kuriuo viščiukas suspaudžiamas.

Yra daugybė viščiuko-tapaka receptų, daugybė variantų kokius prieskonius naudoti, kiek ir kaip marinuoti, bet svarbiausias ir esminis dalykas – kepti vičiuką prispaudus. Va taip.

Imame:

• 1 viščiuką vienam žmogui, nedidesnį kaip 1 kg, optimalu – apie 0.5 kg;
• pora šaukštų saulėgrąžų aliejaus;
• kelias skilteles česnako;
• druskos;
• prieskonių mišinį – mano atveju: grūsti juodieji pipirai, čili, chmeli-suneli ir 1 kardamono dėžutė.

Pradedame nuo to, kad nuprausiame viščiuko kūnelį šaltu vandeniu, nusausiname popieriniu rankšluosčiu, nupjaustome nereikalingas odeles, kaklą, subinę. Atveriame krūtinės ląstą nuo kaklo iki šiknaskylės. Va taip:

Dabar sulaužome viščiukui visus sąnarius, šonkaulius, stuburkaulį. Galima ant jo pašokinėti, bet aš pasirinkau ne tokį perversišką būdą – uždaužiau bukuoju kirvio galu. Turi gautis va tokia išklotinė:

Aštriu siauru peiliu subadome mėsingesnes viščiuko dalis ir į tas skylutes prikemšame pailgai supjaustytų česnako skiltelių. Beje, galima kišti po oda. Kruopščiai įtriname viščiuką iš visų pusių druskos ir prieskonių mišiniu. Galima sutepti grietine, bet mane erzina, kai kepant grietinė ima svilti.

Paliekame kūnelį pasimarinuoti kokį pusvalandį.

Kadangi aš neturiu keptuvės tapakos, tai kepu paprastoje keptuvėje, prieš tai joje įkaitinęs truputį saulėgrąžų aliejaus, prislėgęs didele lėkšte ir pilnu puodu vandens.

Pradžioje kokias 5 minutes kepame vidinę viščiuko pusę ant maksimalios ugnies, po to dar 15 minučių – and vidutiniškos. Po to vičiuką apverčiame ir kepame dar 10-12 minučių (prislėgtą!). Viskas. Garnyrui tik duona ir daržovės, jokių bulvių ar ryžių. Užgerti – alus, marsala ar geras gruziniškas vynas (kokio Lietuvoje, deja, nėra).

Gerai būtų kokių žalumynų, bet kur jų dabar paimti? Tik petražolės ir krapai, nei bazilikų, nei kalendros… Skanaus.

 

Silpnaregiams.