Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Ko daryti ir ko nedaryti ateinančiais metais

Aš esu nemaloniai nustebintas įvykusiais wordpress pasikeitimais. Bet mano skaitytojų tai neturėtų liesti. Bandau prisitaikyti prie naujojo profilio dizaino.

Šiandien, mano mielieji, trumpam paprašysiu jūsų dėmesio. Šios dienos rašinio stuburas, deja, ne receptas, nors bus ir jis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsiu tam, kas mane labiausiai nuvylė ir kas labiausiai nudžiugino praėjusiais metais. Ir mano rekomendacijos, į kurias jūs neprivalote kreipti dėmesio.

Tai, ko nerekomenduočiau jums 2016:

1. Ukrainos tarptautinės oro linijos.

Taip, tai pigios oro linijos, skraidinančios iš Vilniaus per Kijevą kone į visus pasaulio kraštus. Aš pasimoviau ant šio viliojančio pigumo. Buvau priverstas ne tik kęsti nevėdinamuose lėktuvuose 40 laipsnių karštį, nakvoti Borispolio oro uoste be jokių kompanijos komentarų, bet ir įskaudintas jos atstovų, kai pareikalavau man priklausiusios pagal jų pačių taisykles numatytos kompensacijos. Jie argumentavo tuo, kad jie – ne Europos Sąjungos oro linija ir aš jiems nieko nepadarysiu, galiu pamėginti su jais bylintėtis. Nusprendžiau nuo šiol skraidyti tik su EU oro linijomis. Turėkite omeny, kad Ukrainos oro linijos retai išskrenda tvarkaraštyje nurodytu laiku.

2. Viskis “The Glenlivet“ single malt traveler’s edition.

Tai irgi susiję su nelemtomis ukrainiečių oro linijomis ir Kijevo Borispolio oro uostu. Kad neprailgų laikas, laukiant savo atidėto reiso, nusipirkau litrą šio viskio duty free. Man nuoširdžiai gaila savo 30 eurų išmestų šiam šlamštui. Gal koks kitas “Glenlivet“ viskis ir neblogas, bet tik ne oro uostam skirta serija.

3. Serialas “Hannibal“. Man patinka Madsas Mikkelsenas dar iš tų laikų, kai jis nebuvo meinstrymas, bet jis negelbėja šito blankaus ir nykaus serialo.

4. Just5 latvių gamybos telefonas-flagmanas “Blaster 2“. Nuorodos nededu iš principo. Telefonos parametrai neatitinka specifikacijos ir viskas tuo pasakyta.

O dabar apie tai, ką aš mačiau gero ir ką jums patarčiau:

1. Viskis “Laphroaig 10“.

Tai gardžiausia, ką gėriau šiais metais. Tikras dūminis, durpinis viensalyklis viskis iš Islay regiono. Geriant su trupučiu ledinio vandens, jaučiu nuo vaikystės mielą pabėgių kvapą. Jaučiu moters lūpas. Visas. Jūrą, jodą, dumblius ir daug daug nostalgiškų sunkiai pagaunamų kvapų…

2. Graikija. Ne turistiniu laikotarpiu, kai dar nešalta, bet nebėra minių žmonių. Ten labai pigu, velniškai skanus maistas, geras aptarnavimas, neįkyrūs ir draugiški žmonės. Buvau maloniai nustebintas kad gražios ir moterys, ir simpatiški vyrai. Bet maistas vis tiek geriau.

3. Pfalco regionas Vokietijoje. Jūs nepatikėsite, kokio ten galima nusipirkti vyno už juokingus 3 eurus. Su maistu problemos, skaniai negausite, bet vynas! Ir dar aš išduosiu jums paslaptį: nuskristi iki Hano oro uosto su Ryanair galima už 10 eurų, pavažiuoti keletą stotelių traukiniu palei Reiną ir apsistoti bet kurioje pilyje už 70 eurų nakčiai.

4. Filmas apie Amy Winhouse. Tik tiek

Aš atsimenu, kad jau seniau esu minėjęs, kad man patinka ėriukų pautai. Ta proga, nuoširdžiai rekomenduoju. Vėrinukai su kuminu, čili, paprika ir cukinija. Nieko įmantraus

Kepama ant žarijų arba orkaitėje griliaus režimu keletą minučių. Patiekiama su viskiu ar alumi

Putojančiu šviesiu vokišku lageriu. Jaaaa

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Lašiša Skandinavijoje

Tiesą sakant, nesu tikras ar skandinavai taip ruošia lašišą. Bet gal ruošia? Tarkim, reikės:

• 0.5 kg lašišos filė;
• cukinijos;
• keleto šviežių bulvių;
• druskos, pipirų ir aliejaus.

Visą gabalą žuvies nesmarkiai patrinam šlakeliu alyvuogių aliejaus, pabarstome pipirais ir druska.

 

Nieko nelaukę dedame į 200ºC įkaitintą orkaitę, įjungtą grilio režimu (nebūtinai, bet geriau). Žuvį kepame 15-20 minučių. O kol kepa – nuplauname bulves, stambiai supjaustome į didelį polietileninį maišą.

Į maišą pilame keletą šaukštų aliejaus, beriame druskos, užrišame, vartome, kad aliejus ir druska tolygiai pasiskirstytų.

Tuo tarpu, prie bebaigiančios kepti žuvies padedame šaibomis supjaustytą cukiniją.

Kepta žuvis:

Laikome ją šiltai, pavyzdžiui, po lėkšte. O toje pat skardoje kepame bulves.

Rezultatas lengvai nuspėjamas.

O dabar – atsiminimų vakaras. Gūdžiais tarybiniais laikais sausas vynas buvo retenybė. Mano tėvai gerdavo šitą vengrišką rizlingą:

Aš gerai jį prisimenu. Ir jo aromatą – pigaus rašalo. Bet tai buvo geriausia, kas buvo parduodama Vilniaus gėrimų parduotuvėse (neskaitant Havana Club romo ir Becherovkos). Šiomis dienomis gavau dovanų butelį 1985 m. šio rizlingo. Realiai dar geriamas, ne actas.

Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

• rūkytą upėtakį;
• stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
• keletą šakelių brokolio;
• keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
• gabalėlį sviesto;
• nedidelį svogūną;
• 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
• 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
• keliolika šafrano kuokelių;
• juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
• Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
• nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

 

Ir silpnaregiams:

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Dar vienas afrodiziakas – elementarios krevetės

Aš visą amžinybę galėčiau žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį ir šį vaizdo klipą:

Džonis Kešas, manau, šypsosi danguje ir pritariamai linksi galva. Ir prie Seat merginų priima dar vieną mano mūzą.

 

(Juk sakiau, kad apie mūzas b.d.)

Na o mūzų įkvėptam šios dienos receptui pasiruošiame:

• 0.5 kg virtų (galima ir šviežių) krevečių;
• butelį rizlingo arba šardonė;
• 50 g sviesto;
• pusę česnako;
• pusę citrinos;
• petražolės arba pastarnoko šaknį;
• lauro lapą ir porą kvapiųjų pipirų.

 

Šaknelę lengvai kepiname svieste su lauro lapu ir pipirais ir taure balto sauso vyno.

 

Kai šaknelė suminkštės, t.y. maždaug po 8 minučių, dedame krevetes ir stambiai kapotą česnaką.

 

Jei krevetės virtos, pakanka tik sušildyti jas padaže, kelis kartus pamaišant. Šviežias tektų patroškinti 15 minučių. Išspaudžiame truputį citrinos sulčių ant krevečių. Patiekiame su prancūziška bagete bei, žinoma, baltu vynu.

 

Lukštename krevetes ir rankomis maitiname savo mūzas. Kai krevetės suvalgytos, mirkom duoną į padažą – tai dar skaniau. Jokių stalo įrankių.

Ir Jums  meilės.

Šampaninė želė kaip afrodiziakas

Kas naujo pas Jus? O pas mane, štai, naujas receptas. Ilgai nelaukęs, užsidedu patį seksualiausią gabalą ever ir lekiu į virtuvę.

Kai buvau jaunas, reivas atėjo į madą. Ne, ne tas teutoninis tc tc tc su Marusha ar Scooter. Tikrasis reivas, lydimas markių ir XTC, užgimė Mančesteryje, klube Hacienda. Jei kam įdomu, būtinai pažiūrėkite filmą apie tai. Beje, Šiauliai tuo metu tapo lietuviškuoju Mančesteriu. Ar ne?

Oi apie ką čia aš? Ką gi, perkam:

• Butelį Jacquesson Grand Cru ar bent jau sušikto Lambrusco;
• Šviežių braškių ar bent jau konservuotų abrikosų;
• Keletą šaukštų rudojo cukraus;
• Pakelį želatinos;
• Jei naudojame Lambruską ar kitą nesąmonę, nepakenks šlakelis vermuto.

Toliau – simplemente: vyną supilame į puodą, kaitiname, bet, jokiu būdu, neužverdame

 

Į vyną beriame želatiną ir nuolat maišome, kol ištirps. Atvėsiname. Aš šliūkštelėjau balto Cinzzano dėl aromato.

 

Pilame į formeles, kur puikuojasi šviežios braškės, aha. O kas neturi: pila kiaušinio baltymą ant kiaušinio trynio – irgi afrodiziakas.

 

Nevisai offtop: manęs dažnai klausia, kur aš semiuosi įkvėpimo? Štai kokios mūzos gyvena Vilniuje

 

Apie mūzas b. d.

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko…

Spėjau į nuvažiuojantį Chanukos traukinį. Laimingos Chanukos, mano (ne)apipjaustyti broliai!

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti – aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

 

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

 

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą – iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

 

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

• aštuntadalį vidutinio moliūgo;
• svogūną;
• truputį cukinijos;
• saują džiovintų slyvų;
• šaukštą medaus;
• taurę balto vyno;
• gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
• druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai – mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

 

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

 

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

 

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.