Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

  • 5-6 bulvių;
  • 100 g moliūgo;
  • saujos žirnių;
  • svogūno, česnako, imbiero;
  • puskilio miltų;
  • gy arba aliejaus;
  • prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
  • druskos, šilto vandens.
Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.
Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.
Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.
Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.
Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.
Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.
 
Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.
Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.
Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.
Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.
Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.
Reklama

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

  • karkos itself;
  • poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
  • svogūno;
  • morkų;
  • česnako;
  • čiliako;
  • bulvių;
  • poros saujų skaldytų žirnių;
  • prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.