Lašiša Skandinavijoje

Tiesą sakant, nesu tikras ar skandinavai taip ruošia lašišą. Bet gal ruošia? Tarkim, reikės:

  • 0.5 kg lašišos filė;
  • cukinijos;
  • keleto šviežių bulvių;
  • druskos, pipirų ir aliejaus.

Visą gabalą žuvies nesmarkiai patrinam šlakeliu alyvuogių aliejaus, pabarstome pipirais ir druska.

DSCF6961

 

Nieko nelaukę dedame į 200ºC įkaitintą orkaitę, įjungtą grilio režimu (nebūtinai, bet geriau). Žuvį kepame 15-20 minučių. O kol kepa – nuplauname bulves, stambiai supjaustome į didelį polietileninį maišą.

DSCF6963

Į maišą pilame keletą šaukštų aliejaus, beriame druskos, užrišame, vartome, kad aliejus ir druska tolygiai pasiskirstytų.

Tuo tarpu, prie bebaigiančios kepti žuvies padedame šaibomis supjaustytą cukiniją.

DSCF6964

Kepta žuvis:

DSCF6965

Laikome ją šiltai, pavyzdžiui, po lėkšte. O toje pat skardoje kepame bulves.

DSCF6966

Rezultatas lengvai nuspėjamas.

DSCF6967

O dabar – atsiminimų vakaras. Gūdžiais tarybiniais laikais sausas vynas buvo retenybė. Mano tėvai gerdavo šitą vengrišką rizlingą:

DSCF6969

Aš gerai jį prisimenu. Ir jo aromatą – pigaus rašalo. Bet tai buvo geriausia, kas buvo parduodama Vilniaus gėrimų parduotuvėse (neskaitant Havana Club romo ir Becherovkos). Šiomis dienomis gavau dovanų butelį 1985 m. šio rizlingo. Realiai dar geriamas, ne actas.

DSCF6968

Greitos krevetės “Apsilaižyk pirštus“

Šiandien irgi nešvaistysiu jūsų brangaus laiko. Ir net nemoralizuosiu. Eskaluojame žuvies temą. Nors krevetės – ne žuvys, o jūros tarakonai, reikės:

  • 0.5 kg krevečių (nevirtų, tai reiškia, ne rožinių, o šviežių);

DSCF6128

  • laimo arba citrinos;
  • keleto skiltelių česnako;
  • 100 g sviesto;
  • lauro lapų, keleto žirnelių kvapiųjų pipirų, druskos.

Krevetes nuplauname, nurauname galvas, bet kiautą paliekame. Aišku, galima ir kiautą nuimti, bet tada neliks sąvokos “apsilaižyk pirštus“. Užverdame vandenį su lauro lapais, druska ir citrinos riekelėmis. Įspėju, kad citrinos žievė suteiks patiekalui šiokio tokio kartumo, todėl, jei to nenorite, tiesiog išspauskite į vandenį citrinos sultis.

DSCF6129

Krevetes verdame vos keletą minučių, kol taps rožinėmis. Dėmesio, pervirtos krevetės virsta padangomis!

DSCF6130

Krevetes nukošiame, atidedame šiltai ir labai greitai išlydome sviestą, kuriame bukvalei pusę minutės apkepiname traiškytą česnaką. Šiuo padažu apipilame krevetes. Patiekiame su šviežiomis šiltomis bandelėmis (kad būtų kuo padažą surinkti) arba bent jau skrebučiais ir tamsiu alumi.

DSCF6134

Valgome tik pirštais, lukštendami krevetes ir dažydami jas sviesto padaže. Silpnaregiai irgi smaguriauja.

DSCF6135

Lengvas lyrinis nuokrypis. Gal ne visiems ponams priimtinas, bet mano galva, tikras lietuviškas Kūčių patiekalas: miltuose apvoliota, nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje trumpai apkepta strimėlė su bulvių-morkų koše. Tai – tikras varguolių maistas, bet jei jau mes tapatinamės su Kūdikėliu Jėzumi bei jo dailide tėveliu ir nekalta mamyte, turėtume maitintis taip.

DSCF6062

Linksmų švenčių. Ir tegul gyvūnėliai prakalba šiąnakt jūsų tvarteliuose.

Ceviche – žali kalmarai

Žalią, termiškai neapdorotą žuvį valgo ne tik japonai, bet ir latinosai. O kad įrodyčiau, jog maistas gali būti ruošiamas ne tik mums įprastu būdu, Jūsų dėmesiui – sevičė. Šis patiekalas gaminamas iš šviežios jūrinės žuvies, krevečių arba kalmarų, išlaikytų koncentruotoje rūgštyje. Bėdos yra dvi: Lietuvoje šviežios jūrinės žuvies labai reta, o taip pat, didelė tikimybė, kad šviežioje žuvyje gyvena parazitai. Ką daryti, kad jūrinės kirmėlės neįlįstų Jums į smegenis? Darome dvigubą apsaugą: kadangi patiekalą gaminsime rūgštyje, didelė tikimybė, kad parazitai žus. Kad visai būtume tikri, imame šaldytą produktą. Skonis, žinoma, ne šviežiena, bet bent jau būsime tikri, kad nesusirgsime. Kad žuvyje ar jūros gėrybėse žūtų parazitai, pakanka keletą parų žuvį palaikyti šaldiklyje. Net Japonijos sašimi šefai palaiko šviežią tuną keletą valandų itin žemoje temperatūroje.

Kadangi Lietuvoje net šaldyta kokybiška žuvis yra deficitas, imame kalmarus. Juoba, net ir kepdami juos, termiškai beveik neapdorojame. Šiam kartui reikės:

  • 200 g kalmarų kūnelių;
  • 5-6 laimų arba citrinų;
  • 2-3 pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • ryšulėlio kalendros;
  • avokado;
  • druskos.

DSCF6041

Nuplautus kalmaro kūnelius pjaustome plonais žiedeliais. Nuvarviname drėgmės perteklių.

DSCF6043

 

Iš laimų išspaudžiame sultis. Daug sulčių.

DSCF6042

 

Dedam į jas kalmaro gabalėlius.

DSCF6044

 

Paliekam 20-30 minučių (nuotraukoje ant paviršiaus gabalėliai kiek didesni, jie ne valgymui skirti, o Harvardo kursų eksperimentui). Dėmesio, ilgiau laikyti rūgštyje tikrai nereikia, nes bus kaip ir su terminiu apdorojimu: kuo ilgiau, tuo kalmarai kietesni. O kol marinuojasi – imamės daržovių salsos. Kapojam pomidorus, kalendrą, svogūną. Aš dar papildomai pridėjau nedidelį baltąjį (ne geltoną) svogūną.

DSCF6045

 

Daržoves maišome su marinuotais kalmarais.

DSCF6046

Dar druskos pagal skonį.

DSCF6049

 

Be abejo, paskaninam namuose augintais čiliakais. Išmaišome. Ant viršaus dedame avokadų griežinėlius. Patiekiame su kukurūzų traškučiais.

DSCF6050

 

Kad visai būtume tikri dėl saugumo – užgeriame grynu romu. Silpnaregiams.

DSCF6051

 

Bandykite ir Jūs.

 

Trumpa vasaros patiekalų apžvalga

Sveiki, tikiuosi, kad manęs visi pasiilgote? Aš, tuo tarpu, buvau pavargęs nuo Jūsų visų ir šito sušikto blogo. Bet tai jau praėjo – aš Jūsų taip pat pasiilgau. Jei bus Jūsų pageidavimų, parašysiu keletą receptų iš šios vasaros repertuaro, o dabar, Jums leidus, tik trumpai paminėsiu, ką aš nuveikiau per tą pusmetį.

Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad daugiausiai dėmesio skyriau šviežioms daržo, miško ir laukų gėrybėms, tad, kažko itin egzotiško nesitikėkite.

Buvo keletas picų:

DSCF5369

 

Su virtais, kiaušiniais, moliūgu ir šparaginėmis pupelėmis. Arba su pomidorais ir krevetėmis:

DSCF5387

 

Sriubos: adaptuota charčio be tklapi, bet su slyvų padažu ir graikiniais riešutais.

DSCF5385

 

Batviniai su leistu ir smulkintu kiaušiniu bei citrina.

DSCF5557

 

Be to, rekomenduoju makaronus su kepintomis cukinijomis ir šparaginėmis pupelėmis.

DSCF5578

 

Arba su saulėje džiovintais pomidorais ir nebrangiais bry ir kamembero sūriais iš Briukselio (mmm, vienuolių trapistų alus privalomas).

DSCF5562

 

Drauge su Dž. Martino romanų “Ledo ir ugnies giesmė“ ciklu,

 

DSCF5565

 

šis patiekalas įkvėpė mane pagaminti tikrą viduramžių kiaulienos pyragą su porais.

DSCF5721

 

(beje, liko perskaityti paskutinės parašytos dalies varganus 300 psl., ką toliau skaityti nebeišmanau).

Galiausiai – tikrieji vasaros patiekalai: cukinija, pupelės, morkos, paprika, svogūnas, česnakas, švieži raudonėliai su grietinės padažu

DSCF5584

 

šviežių pomidorų

DSCF5491

 

bei šviežių žolių

DSCF5492

 

salotos prie įvairiausio marinado mėsos bei žuvies gabalų, keptų ant žarijų

DSCF5567

 

Pabaigai – gal pasikeisti šio tinklapio foną? Pavyzdžiui, į tokį

DSCF54441

 

Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

  • rūkytą upėtakį;
  • stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
  • keletą šakelių brokolio;
  • keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
  • gabalėlį sviesto;
  • nedidelį svogūną;
  • 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
  • 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
  • keliolika šafrano kuokelių;
  • juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
  • Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
  • nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

dscf14341

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

dscf1431

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

dscf1435

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

dscf1436

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

dscf1438

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

dscf1437

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

dscf1439

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

dscf1441

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

dscf1442

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

dscf1443

 

Ir silpnaregiams:

dscf1445

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Minimalizmas lėkštėje arba kuoja be ašakų

Atsikeli šeštą ryto, lauke dar tamsu, tvoros braška, dyzeliukai neužsiveda. Nors ne, dyzeliukai Vilniaus traukinių depe užsiveda. Gal ten kažką mechanikai pakaitina su litavimo lempom. Bala nematė, tu nežinai, tau dzin. Pasiimi termosą, fliaškę su samagonu, įsisuki į polipropileno apatinius, flyso vidurinius ir kailio viršutinius drabužius, įsispiri į veltinius. Važiuoji į Vilniaus geležinkelio stotį, sėdi į pirmą pasitaikiusį jau užvestą ir pašildytą dyzeliuką, pavažiuoji kokią valandą, išlipi. Jau prašvito. Pėdini per gurgždantį sniegą. Jokio garso, tik tavo žingsniai. Prieini prie ežero miške. Prasigręži skylę lede, sumerki pagaliukus ir lauki. Po pietų jau sėdi šiltoje virtuvėje degančiais skruostais, geliančiom rankom. Laikas pietauti.

dscf1501

 

Daugiau nieko nereikia, tik kuojų, druskos, saujos miltų ir saulėgrąžų aliejaus. Daug kas kuojų nemėgsta dėl daugybės ašakų, stringančių gerklėje, smingančių į dantenas. Yra būdas to išvengti. Reikia išdarinėtas ir nuplautas žuvis įpjauti ties stuburu daugybėje vietų skersai ir išilgai. Tada įtrinti druska, apvolioti miltuoe ir dėti į keptuvę, kurioje maksimaliai įkaitinta stiklinė aliejaus. Kuojas apkepi iš abiejų pusių po kokias 5 minutes. Turi apskrusti kaip džiūvėsiai, bet nesudegti.

Dedi tą traškią žuvį į lėkštę su grietine ir blanširuotais brokoliais. Pasibarstai grūstais pipirais. Beje, labai džiaugiesi, kad pagaliau Vilniuje galima nusipirkti labai gero lietuviško alaus.

dscf1503

 

Moterys, saugokitės vyrų, kurie nevalgo žuvies, nedėvi kalconų žiemą ir vairuoja didelį automobilį.

dscf1504

 

Toliaregiai ir trumparegiai, nepamirštam maldos prieš valgį – ji stiprina dvasią ir kūną. Che che.

Karpis drebučiuose ir kiti žiemos užkandžiai

Artėja Kūčios, Adventas įsibėgėjo, todėl, nieko nelaukdamas, pakišu Jums kiaulės karpio receptą, būdingą Rytų Europai, ypač Lenkijai. Regis, ir mums neturėtų būti labai svetimas.

Karpį derėtų pasigauti pačiam, bent jau Maximos akvariume. Kalbama, kad karpiai gajūs, todėl tiems, kam skauda širdį matant žuvelės kančias, rekomenduoju paslėpti jį toliau nuo akių į šaldiklį ar balkoną pusvalandžiui – bent oriai ir be kančių užsilenks. Be paties karpio dar prireiks:

  • morkų;
  • pastanokų/ petražolių šaknies/ saliero pasirinktinai;
  • svogūnėlių;
  • lauro lapų, pipirų žirnių, druskos;
  • pusbutelio nebrangaus balto sauso vyno.

DSCF4908

Karpis, be abejo, skutamas, darinėjamas, nužiauninamas, nuplaunamas, kapojamas porcijiniais gabalais skersai stuburo. Daržovės kapojamos kaip kam patinka. Viskas dedama į skardą, pabarstoma prieskoniais bei druska, apipilama nurodytu kiekiu vyno ir panašiu kiekiu vandens (kad karpio gabaliukai būtų apsemti iki pusės) ir pašaunama į orkaitę, įkaitintą iki kokių 170ᵒC kokiai valandai ar pusantros.

DSCF4909

Pusiaukelėje galima apversti karpio gabalėlius, bet nebūtina. Aš manau, geriau nesukti sau galvos ir ramiai pabaigti likusį nuo gaminimo rašaliuką. O kai viskas pasibaigs, turime nerealaus aromato patiekalą.

DSCF4911

Taip, atrodo ne kaip, tačiau taip juk ir patiekiamas karpis kur nors Katovicuose ar Poznanėje. Skanus ir karštas, bet geriau palaukti, kol skystimėlis sustings į drebučius. O tada… su krienais arba citrina…

DSCF4912

Nenuodėmė atsidaryti ir kitą butelį šardono.

O kad jau užvedžiau temą apie Kūčių valgius, rekomenduoju susipažinti su mano silkės receptu. Paprastai perku silpnai sūdytą silkę, tačiau šįkart pasisekė turguje rasti silpnai sūdytą skumbrę. Skonis geresnis, tačiau technologija ta pati: išpjaunu filė, nulupu odą, išrenku kaulus bei ašakas (be fanatizmo, jos beveik susifermentavusios), kąsnio dydžio gabalėlius dedu į indą, ten pat keliauja 2-3 pusžiedžiais pjaustyti svogūnai, užpilama visa tai pusės citrinos sultimis, šlakeliu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus bei stikline šalto virinto vandens. Geriausia palaikyti marinate parą, kad druska išsiplautų. O tada – su apkeptomis virtomis bulvėmis ir grietine.

DSCF4956

Tiems, kas nepasninkauja – troškinti rauginti kopūstai su vytintomis kiaulienos dešrelėmis, virtomis bulvėmis ir, žinoma, apyjauniu rizlingu. Taip valgo Elzaso ūkininkai, jei jų dar liko šiais laikais. Oi, pas mane gevurctramineris, kiek per saldus prie šio patiekalo, bet nemuškite dėl to.

DSCF4951

Skanaus, mano vargstantys pasninkautojai. Kitą kartą šis bei tas nuodėmingesnio.

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

DSCF4913

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

DSCF4915

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

DSCF4916

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

DSCF4917

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

DSCF4922

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

DSCF4931

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

DSCF4935

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

Gyvenimo darnos krizė

Sveiki visi, kas dar užeinate čia. Nuo paskutinio įrašo praėjo geras pusmetis. Ir tai nereiškia, kad negaminau, neplaukiojau baidare ar, kad išsisėmiau. Tiesiog prasidėjo gyvenimo darnos krizė. Čia panašiai, kaip vidurio amžiaus krizė, bet daug įdomiau. Ištikus tokiai krizei, ruoši maistą, pamiršęs fotokamerą, dėdamas vis mažiau prieskonių, gerdamas vis pigesnį alkoholį ir suklusdamas, kai televizoriuje pradeda transliuoti reklamą: “Pajutę pirmus lytinio susijaudinimo simptomus, gerkite po dvi “***zino“ kapsules prieš miegą. Jei erzinantis erekcijos pojūtis nepraeina, kreipkitės į savo gydytoją ar vaistininką“.

Ne, šiandien mes nieko negaminsime (nors meluoju, kaip tik kepsiu moliūgo pyragą), receptų nedėsime, o tik prisiminsime, ką Igelis spėjo nufotografuoti, gamindamas maistą per pastarąjį pusmetį. Jei kam bus įdomu – aprašysiu ir receptus. Bet, maldauju, nespauskite manęs, aš toks jautrus, kaip atviras danties nervas (apie kitas asociacijas leisiu sau patylėti). Voila.

Makaronai pene su pievagrybiais, šonine, džiovintais pomidorais, rozmarinu ir grietine. Prieš:

Ir po:

Jogurtinė kukurūzinė duona su rozmarinu. Prieš:

Ir po:

Menkių kepenėlės su kiaušiniu, pomidoru ir virtomis bulvėmis. Nepiktnaudžiaukim, nes menkės kaupia sunkiuosius metalus. Bet kaip skanu!

Grilyje keptos dorados su laimu, užgeriant kremanu (pigusis, bet neprastasis šampano brolis.

Lietuviškas bigmakas: folijoje lauže kepta bulvė su lašiniais ir svogūnu.

Šviežios midijos su sviesto, balto vyno, morkų, pastarnokų, petražolių ir česnako padažu.

Ir dar: tegul pyksta ant manęs puritonai ir davatkos, bet negaliu susilaikyti, neįdėjęs šios nuostabios nuotraukos. Vintažas, 1969 m. Ir tas, kas pasakys, kad moterims netinka trikampiai ir juos reikia skusti, tegul pirmas meta į mane akmenį

Pabaigai – vintažinė daina.

Iš tų laikų, kai nereikėjo segtis diržo net priekyje sėdintiems automobilio keleiviams.

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

  • šamo filė apie 500 g;
  • saujos krevečių;
  • minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
  • keleto skiltelių česnako;
  • 5 šaukštų miltų;
  • 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
  • morkos;
  • citrinos;
  • Kajeno pipirų, druskos;
  • petražolių arba kalendros;
  • ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit