Puikusis Masciarelli vynas ir puikioji japoniška miso sriuba

Kaip žadėjau ankstesniame poste apie Vyno dienas, pagaliau atsidariau ten nusipirktą vyno mūzos Marinos Cvetić gaminį Masciarelli Trebbiano D’Abruzzo. Deja, šis vynas nesulaukė jūros gėrybių ar žuvies patiekalo, tačiau prie jo nusipirkau nerealaus minkšto Luigi Guffanti avies-karvės pieno sūrio.

Sunku man pasakoti apie vynus: galiu pasakyti, kad skanus arba neskanus, patiko arba ne, tiko prie to ar ano patiekalo arba ne. Pasirodė, kad Trebbiano D’Abruzzo vynuogė kažkiek panaši į mano mėgiamą Gewurtztraminer, gal kiek mažiau saldumo. Kvapas gaivus vaisiškas, skonyje dominuoja obuoliai ir kriaušės, truputį jaučiasi pipirai. Su pasirinktu sūriu labai gerai derėjo. Vynas gerai geriasi ir vienas.

Na o šios dienos pagrindinis patiekalas, tiksliau sriuba, nieko bendro su vynu neturi.

Šiandien gaminau japonišką miso sriubą, japonų valgomą visur ir visada. Jos pagrindą sudaro miso pasta, gaminama iš fermentuotų sojos pupelių, tofu sūris, gaminamas iš sojos ir grybai, paprastai šiitakiai. Aš, žinoma, neturiu visų ingredientų, todėl leidžiu sau kai ką pakeisti.

Iš šaldytuvo traukiu:

• puodą stipraus sultinio;
• keletą šampinjonų (šiitakiai, žinoma, geriau);
• gabalą kieto tofu (kietumas – realetyvi sąvoka virtuvėje, che che);
• sojos pupelių daigų (šviežių ar konservuotų);
• keletą svogūno laiškų;
• miso pastos (būna pirkti prie “egzotinių prekių“ prekybos centruose);
• šlakelį sojos padažo.

Sultinį užvirinam ir dedam plonais griežinėliais supjaustytus grybus.

Paverdame 3 minutes, dedame miso pastą, pilame šlakelį sojos padažo, tada – pupeles, o galiausiai – kubeliais pjaustytą tofu.

Išjungiame viryklę, uždengiame puodą, palaukiame pora minučių, tada pilame sriubą į dubenėlį.

Pasiskaniname svogūno laiškais, lašeliu sezamo aliejaus, kaip opcija – kapotas čiliako galas. Skanaus.

Labai švelni ir jauki sriuba. Pavalgęs jos, jaučiuosi kaip trobelėje ant Ramiojo vandneyno kranto Hokaido salos šiaurėje.