Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

• Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
• gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
• gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
• keleto skiltelių česnako;
• daug šviežio baziliko;
• keleto šakelių petražolės.

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

• 800 g maltos jautienos;
• skardinės pupelių;
• poros morkų;
• svogūno;
• česnako;
• čili pipirų;
• skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
• prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
• didelio pako kukurūzų traškučių.

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

 

Štai ir padažas gatavas.

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Lašiša Skandinavijoje

Tiesą sakant, nesu tikras ar skandinavai taip ruošia lašišą. Bet gal ruošia? Tarkim, reikės:

• 0.5 kg lašišos filė;
• cukinijos;
• keleto šviežių bulvių;
• druskos, pipirų ir aliejaus.

Visą gabalą žuvies nesmarkiai patrinam šlakeliu alyvuogių aliejaus, pabarstome pipirais ir druska.

 

Nieko nelaukę dedame į 200ºC įkaitintą orkaitę, įjungtą grilio režimu (nebūtinai, bet geriau). Žuvį kepame 15-20 minučių. O kol kepa – nuplauname bulves, stambiai supjaustome į didelį polietileninį maišą.

Į maišą pilame keletą šaukštų aliejaus, beriame druskos, užrišame, vartome, kad aliejus ir druska tolygiai pasiskirstytų.

Tuo tarpu, prie bebaigiančios kepti žuvies padedame šaibomis supjaustytą cukiniją.

Kepta žuvis:

Laikome ją šiltai, pavyzdžiui, po lėkšte. O toje pat skardoje kepame bulves.

Rezultatas lengvai nuspėjamas.

O dabar – atsiminimų vakaras. Gūdžiais tarybiniais laikais sausas vynas buvo retenybė. Mano tėvai gerdavo šitą vengrišką rizlingą:

Aš gerai jį prisimenu. Ir jo aromatą – pigaus rašalo. Bet tai buvo geriausia, kas buvo parduodama Vilniaus gėrimų parduotuvėse (neskaitant Havana Club romo ir Becherovkos). Šiomis dienomis gavau dovanų butelį 1985 m. šio rizlingo. Realiai dar geriamas, ne actas.

Kiauliena meduje

Per tą laiką, kol nerašiau, teko ruošti maistą bendradarbiams viena ar kita proga. Štai, keleto mėnesių senumo receptas, pagal kurį penėjau kolegas alaus iškyloje į gamtą. Dvidešimčiai žmonių pamaitinti buvo įsigyta:

• 5 kg kiaulienos nugarinės su oda, riebalais ir kaulu, supjaustytos delno dydžio ir dviejų pirštų storumo gabalais;
• 0.8 l medaus;
• 0.5 stiklinės aliejaus;
• keleto didelių šaukštų rūkytos paprikos miltelių;
• šaukšto čili miltelių;
• keleto galvų česnako.

Medų, jei susicukravęs, tirpinam dubenyje virš karšto vandens vonelės, maišom su aliejumi.

Beriam prieskonius.

Ir trintą česnaką.

Turime marinatą. Atkreipiu dėmesį, kad druskos nereikia.

Dideliame inde, pvz. kibire, dėliojame sluoksnį mėsos.

 

Tepame marinatu, dedame kitą sluoksnį mėsos ir t.t. iki pabaigos.

Marinuojame per naktį. Kitą dieną važiuojame į gamtą, kuriame ugnį kepsninėje, sulaukiam daug žarijų, dedame mėsą ant grotelių, pabarstome druska, kepame 10-15 minučių.

Ir užgeriame skaniausiu alumi. Išduosiu paslaptį: man šią vasarą skaniausias –