Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

DSCF5244

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

DSCF5248

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

  • pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
  • porą pomidorų;
  • saliero šaknį;
  • svogūną;
  • visą česnaką;
  • pusės citrinos sulčių;
  • druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
  • prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
  • pusę stiklinės aliejaus.

DSCF5260

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

DSCF5264

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

DSCF5266

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

DSCF5267

ir supjaustyti plonais žiedeliais

DSCF5268

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

DSCF5270

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

DSCF5273

Tai…

cat_its_beautiful

O čia – mano andai mėgiamiausia daina

Reklama