Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno“, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

  • 200 g sviesto;
  • 200 g miltų;
  • 3 kiaušinių;
  • pusės stiklinės cukraus pudros;
  • poros šaukštų rudojo cukraus;
  • cinamono;
  • saujos razinų;
  • šlakelio romo;
  • apelsino;
  • druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Reklama

Dar neragautos cikorijos

Labas vakaras,

pastebėjau, kad nekažin ką žinau apie belgų virtuvę. Na, kad jie myžčioja į fontanus, tikiuosi, nereiškia, kad taip daro ir į puodus. Dar visi žino puikų belgišką šokoladą. Kas dar? Briuselio kopūstai? Viskas? Žinios išsęko? Na, kad Briuselyje vyrauja tikras europinis fiūženas, galim neabejoti. Na o ką valgo paprasti belgų kaimiečiai? Praskleidžiu uždangą tadam ir, šiek tiek improvizuodamas, mėgdžioju belgų kaimietį.

Jamam: 4 cikorijos (kokia laimė, kad radau viename PC už realią jų vertės kainą – 3 lt./0,5 kg), 2 pilnos saujos briuselinių kopūstų, poro galas (baltesnis, che che), geras rūkytas kumpelis (jamam turgaus – didesnis šansas, kad bus mėsos), 100 g sviesto, druska-pipirai-miltai-pienas. Atrodo, viskas.

Trumpas nuokrypimas – apie cikorijas. Pasirodo, cikorijos – tai tokios melsvai violetinės gėlytės, it piktžolės augančios pakelėse, prie sodybų, apleistose stroikėse. Tos, kur prekybcentiuose, panašios į salotas, vadinamos belgiškuoju endyvu, jos tėra kita veislė, o rūšis, regis, ta pati. Iš jų dar gamina kavos pakaitalą. Ką norėjau pasakyti – kad kaip maistas cikorijos išpopuliarėjo Olandijos ir Belgijoj, kitur jos ligi šiol ne ant bangos. Dar, beje, užsiminsiu apie jų dorojimą: valgomi tik lapai, šerdis gana karti, tad jos geriau atsikratyti. Galima išpjauti žalioms siauru peiliu, bet jos tada suyra. Aš tiesiog palikau šerdį iki proceso galo, bet nevalgiau.

Tęsiame darbą, aha. Užkaičiam orkaitę kokiems 100 C, o kol šyla, greituoju būdu ant sviesto pakepiname cikorijas iš dviejų pusių kol paskrus lapai, vos 3-4 minutes. Išimame, dedame į karščiui atsparų indą, apklojama plonomis kumpio riekytėmis, apkaišiojame briuselinių kopūstėlių galvutėmis (sic!). Toje pačioje keptuvėje, kur kepėm cikorijas, kepame (hm, mane glumina šis žodis, jei kas žino kitą, pasakykite, nes rusai turi žodį пасировать, kuris nėra tikslus kepti vertimas) smulkiai pjaustytą porą. Vos jis suminkštėjo, pabarstome šaukštu miltų, kai jie pagels, įpilame pusę stiklinės pieno. Padažas turi būti labiau skystas, nei tirštas, tad reguliuokime konsistenciją pienu. Kai jau jaučiame, kad jis gatavas, pabarstom žiupsniu pipirų ir druskos. Pilame padažą ant cikorijų ir kopūstų ir pašaunam į orkaitę. Manau, prie tokios temperatūros, kokiai valandėlei pliusminus.

O mes, tuo tarpu, atsidarome 2009 metų božolė.

Pirkau iš mėgiamiausios vyno parduotuvės. Kodėl božolė prie belgiško patiekalo? Logiškai išmąsčiau, kad belgai nedaro gero vyno, o burgundai ir belgai, bene artimiausi giminaičiai, tai kodėl ne? Bent jau jis geresnis už 2008, tai jau jo.

Ką gi, toškinys jau paruoštas.

Mano galva, viskas labai gerai dera (nors božolė, gal ir ne į temą, tiek to, nepataikiau), cikorijos kiek karsteli, bet pikantiškai.

PS: sakiau, kad kumpelio riekutės turi būti labai plonos, tokios plonos, kad į jas būtų galima vynioti cikorijas. Aš nusidėjau, kumpelį atrėžiau ūkiškai. Bet tai jau mano problema.