Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno”, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

• 200 g sviesto;
• 200 g miltų;
• 3 kiaušinių;
• pusės stiklinės cukraus pudros;
• poros šaukštų rudojo cukraus;
• cinamono;
• saujos razinų;
• šlakelio romo;
• apelsino;
• druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Išradinga jautiena a la apmulkintas pirkėjas

Liūdna tiesa Lietuvos prekybinėje erdvėje: apipisk artimą savo ir tolimą savo, nes tolimas prisiartins ir apipis tave. Nesigilindamas į socialinius, etinius ir moralinius išvedžiojimus, tik konstatuoju faktą, kad pirkėjas nuolat turi būti budrus ir įdėmiai žiūrėti ką perka. Jei pardavėjui pavyko apmulkinti pirkėją, vadinasi kaltas pirkėjas. Čia tik perfrazuoju pusmečio senumo tūlo taksistų profsajungos vadeivos pareiškimą, davusį interviu kažkokiam TV oficiozui. Ir man visai nėra keista, kad šioje plotmėje mes lietuviai žymiai artimesni rytiečiams, nei Europai. Kas lankėsi tikrame Rytų turguje man pritars: ара, ара, мамой клянусь, я тебя не обману, best kvality, spešialy for jū.

Apie ką aš čia? A, pirkau turguje jautienos kumpį kepsniams, aklai pasitikėdamas pardavėja. Namuose paaiškėjo, kad mėsa kepsniams toli gražu netinka, nes nupjauta ne nuo kumpio, o nuo seno jaučio kojos. Ką gi, nurijęs nuoskaudą, nusprendžiau mėsą ištroškinti. Ir, žinote, rezultatas pranoko lūkesčius. Netgi apsidžiaugiau, kad buvau išdurtas, nes ši jautiena tiesiog tirpo burnoje. Viskas, ko reikėjo – truputis smekalkos ir:

• tsakant, mėsos apie 800 g;
• svogūnų;
• česnakų;
• citrinos;
• rozmarino;
• žagrenio aka sumacho;
• alyvuogių aliejaus;
• druskos, pipirų;
• jei yra galimybė – sauso balto vyno taurės (virtuvės dogmatikai dabar mane nudėtų: kaip? baltas vynas su jautiena? jokiu būdu! Bet man, kažkodėl, atrodo, kad čia baltas labiau tinka).

Supjaustome mėsą delno dydžio kepsniais ir apkepame ant vidutinės ugnies alyvuogių aliejuje, pabarstydami juodaisiais pipirais ne ilgiau kaip po 1 minutę kiekvieną pusę. Tik tiek, kad mėsos poros užsivertų. Dedame mėsą į karščiui atsparų indą, geriausia – molinį, pasūdome, metame nepjaustytus svogūnus, neluptas česnako skilteles, rozmarino šakeles,

užtarkuojame citrinos žievelę, pabarstome žagreniu. Pilame vyną, jei jo neturime – išspaudžiame truputį citrinos sulčių.

Jei indo, kuriame troškinsime mėsą, dangtis hermetiškas – ok, jei ne, viską standžiai ir kruopščiai suvyniojame į kepimo popierių, kad neliktų jokio plyšelio, ir, oba, kišame į iki 150ﹾC įkaitintą orkaitę.

O tada pamirštame visa tai 3-4 valandoms. Į pabaigą ant viršaus užmetam buvlių ketvirčių.

Kemšame, kol karšta. Kažkaip nufotkinti mėsos nepavyko, bet, мамой клянусь, самый нежный мясо.

Skanaus, ir nesileiskite apipisami.

Daugiaryžis lietuviško provincialumo fone

Kas dar nežino kas yra daugiaryžis, netikėtai atsiradęs lietuvių žodyne po eilinio grammar nazie reido per kulinarinę blogosferą, skubu pranešti, jog tai – rizotas.

Daugiaryžiui pagaminti, jei nusiteikę gaminti su vištiena, reikės:

• vištienos krūtinėlės su kaulu;
• 300 g gerų ryžių (kai sakau gerų, reiškia, jie kainuoja bent 7 lt/ kg);
• 50 g sviesto (mano atveju – tai gy);
• grybų – džiovintų ar šviežių;
• vytintų pomidorų;
• poros morkų;
• svogūno, česnako;
• žirnelių, geriau šviežių, bet…
• kieto sūrio;
• ir žinoma – šafrano.

Pastabus skaitytojas tučtuojau pasiteiraus: o kur vištiena? O vištiena naudojama sultinio virime, su kvapiaisiais pipirais ir lauro lapais.

O tuo tarpu, grybai, jei džiovinti, ir pomidorai užpilami verdančiu vandeniu, o šafranas – įpusėjusiu virti sultiniu.

Svogūnas smulkinamas ir apkepinamas su džiovintu raudonėliu svieste gilioje keptuvėje arba storapadžiame puode.

Kai tik svogūnas tapo auksaspalvis, beriame praplautus ryžius ir kepiname juos iki švelniai gelsvos spalvos.

Pas ryžius keliauja pjaustytos morkos, pomidorai ir grybai. Šioje stadijoje drąsiai galime įpilti į keptuvę 200 ml balto sauso vyno. Deja, aš neuždirbu vynui, todėl versiuosi be jo.

Vištiena iki to turi būti išvirusi, skaidrus ir kvapnus sultinys – paruoštas. Vištienos krūtinėlė išimama atvėsinti į lėkštę, vėliau mėsa nupjaustoma nuo kaulo nedidelėmis juostelėmis. Tuo tarpu sultinys perkošiamas ir po samtį, nuolat maišant, pilamas ant ryžių. Ryžiai labai greitai sugeria drėgmę, tad atsargiai pilti sultinį teks pastoviai. Ryžiams pasiekus aldente būseną, kaitra po keptuve sumažinama iki minimumo, o į keptuvę dedami vištienos gabalėliai bei pilama šafrano trauktinė.

Visa tai išmaišoma ir dedami žirniai ir truputis kapoto česnako. Viryklė išjungiama, o daugiaryžis paliekamas bręsti po dangčiu keliolika minučių.

Patiekiama būtinai su tarkuotu kietu sūriu ir šviežiai grūstais pipirais.

Skanaus, nors tai taip lietuviškai provincialu!

Tarp kitko, kalbant apie lietuvišką provincialumą: pasigesdamas patogaus interaktyvaus žemėlapio su viešbučiais ir maitinimo įstaigomis Lietuvos provincijoje, nusprendžiau, kad pats laikas pačiam imtis iniciatyvos. Jūsų dėmesiui – mano paties išbandytos vietelės

View Larger Map

Išprievartauta tom jam kai sriuba

Atsižvelgdamas į komentatorių pageidavimus, nusprendžiau pagaminti sriubą, padedančią organizmui kovoti su speigu. Kaip bebūtų keista, ši sriuba kilusi iš Pietryčių Azijos ir skirta kovai su alinančiu tvankiu karščiu. Tačiau esu tikras, kad ji ir šildo gerai.

Kaip bebūtų liūdna, bet mūsuose šią sriubą išvirti, tiksliau surasti reikiamus produktus, yra tikras iššūkis. Yra daugybė tom jam (tom yam) sriubų variacijų: su krevetėm, vištiena, kiauliena, ryžiais, bet pagrindą sudaro laimo lapai kafir, citrinžolė, žalias čili ir galangalas. Ir būtent šiuos produktus sunkiausia rasti Lietuvoje. Įmanoma, tačiau laimo lapus praduoda tik Akropolyje, citrinžolę – Hyper Rimi, o galangalą – kinų krautuvėlė. Nejaugi manote, kad, norėdamas išsivirti sriubą, trankysiuosi po Vilnių, šalsiu ir galiausiai, permokėjęs, gausiu prekes su pasibaigusiu galiojimu. Ne, einu į vietinį сельпо ir perku pakaitalus. Kadangi mano planuose – tom jam su vištiena, Tailando liaudyje vadinama tom jam kai, susirenku štai tokius produktus:

• vištienos krūtinėlę;
• pusę paprikos (vietoje šviežio čili);
• porą (vietoje askaloninio svogūno);
• džiovintų raudonikių ir lepšių (vietoje šiitakių);
• 400 ml kokoso pieno;
• imbiero gumbą (vietoje galangalo);
• laimo žievelę (vietoje citrinžolės);
• žuvies padažo nam pla;
• palmių cukraus;
• labai piktą čili ir krevečių pastą tiesiai iš Tailando (ačiū, Cukriūk).

Štai kaip pastaroji pasta atrodo iš arčiau:

Ten čili dribsniai ir mažytės krevetės, tokiomis šeriamos akvariumų žuvelės. Fantastiškai kvepia pirminiu moteriškos lyties požymiu.

Vištieną supjaustome nedidelėmis juostelėmis ir verdame su grybais nedideliame kiekyje vandens ant silpnos ugnies, be jokios abejonės, be druskos ir nugriebdami hormonų kupinas putas, maždaug 15 minučių. Kol ten ramiai verda, pjaustome porą, imbierą ir nutarkuojame nuo laimo žievelę.

Vištienai išvirus, visa tai beriame į puodą, pilame kokoso pieną, keletą didelių šaukštų žuvies padažo, jei naudojame šviežius čiliakus – kapojame ir dedame į puodą kuo daugiau, jei ne – beriame didelį žiupsnį čili miltelių arba mano minėtos pastos. Nepamirštam ir cukraus.

Leidžiame sriubai vėl lėtai užvirti, tada dedame plonomis juostelėmis pjaustytą papriką (jei naudojame čili – papriką geriau palikime kūdikių maisteliui). Išjungiame viryklę, išspaudžiame pusę laimo, ragaujame ar gerai išlaikytas sūraus-saldaus-rūgštaus-aštraus balansas, pataisome, jei ko trūksta, uždengiame puodą dešimčiai minučių. Jei bijome aštrumos, patiekiame su ryžiais.

Skanaus, nepamirštame ir vienkartinių nosinių pakelio pasidėti po ranka. Po dubenėlio tokios sriubos šaltis nebaisus. Bet eidami į lauką visvien apsirenkite šilčiau ir gerkite daug skysčių.

Žlugę lūksečiai su kepta jautiena

Sulaukęs Jūsų komentarų, pasiryžau įsiklausyti į Jūsų nuomones ir pagaminti ką nors, gelbstintį nuo speigo. Ir dar ką nors prie alaus. Na ir saldaus, be abejo. Galvoje gimė keletas receptų. Susidariau pirktinų produktų sąrašą, apsirengiau šilčiausią striukę, apsimoviau vilnones kojines ir jau buvau bepatraukiąs į turgų. Tik paskutinę akimirką susizgribau, kad piniginė tuščia. O dar iki atlyginimo visas savaitgalis. Atleiskite, brangieji, kad nuvyliau Jus, teks receptų įgyvendinimą atidėti. Viliuosi, kad ilgainiui jie nepraras savo aktualumo. Na o šiandien, gaminsime patiekalą iš to, ką turime po ranka.

O po ranka kaip tyčia papuolė:

• augintinio* kryžmė;
• keletas pievagrybių;
• šakelė rozmarino, grūstų pipirų, alyvuogių aliejaus.

* ar žinote, kad pornoaktorės (-iai), prasimanydamos (-i) sau slapyvardžius, vietoj vardo naudoja pirmojo augintinio vardą, vietoj pavardės – gatvės, kurioje gyvena, pavadinimą. Tokiu būdu, aš tapčiau Lyru Daukantu, che che, o Jūs?

Kadangi mano augintinis – jautis, tai jo kryžmę supjaustau delno dydžio gabalais. Įtrinu pipirų ir alyvuogių aliejaus mišiniu, užmetu ant viršaus rozmarino šakelę ir palieku marinuotis valandą dvi. Prieš kepdamas, pievagrybius irgi truputį palaikau prie mėsos ir pabarstau druska.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC, dedu mėsą bei grybus ant folija išklotų grotelių ir kepu kokių 20 minučių. Grybus, tiesa, išimu po kokių 7 minučių.

Valgyti galima su marinuotais chalapeniais ir raugintais kopūstais.

Skanaus.

Beje, gal pamenate istoriją, paporintą rudenį, apie keistą Jonavos kampelį? Tai neseniai viena Jonavos rajono seniūnija susigalvojo sau herbą. Kuris variantas Jums gražesnis?

Kepta skumbrė – pirmas receptas iš naujos virtuvės

Va jau treti metai įpusėjo, kai aš vienas kalbuosi su tariamais skaitytojais. Nesu tikras ar kas mane skaito. Gal aš čia veltui tarškinu klavišais: labai nedaug feedbacko sulaukiu iš Jūsų, nors, spėju, Jūs apie mane žinote beveik viską. Visos mano nuodėmės ir trūkumai Jums kaip ant delno. Visas grafomaniškas bejėgiškumas ir kulinarinis profanizmas. Ir jei kartais sulaukiu kokio komentaro ar pastabos, labai džiaugiuosi, nes tada išdidžiai niuktelnu sau ir manausi esąs gal ir ne labai vykęs, bet pakenčiamas virtuvės mėgėjų lygos atstovas.

Besikraustant į naują landynę, nelaimei išdaužiau beveik visas taures. Ir dabar belieka gurkšnoti vieno salyklo viskį iš marsalos stiklinės ir svarstyti, ką čia dabar tokio pagaminus…

Labiausiai mėgstu žuvį, ir nors, esu labai nuskriaustas, gyvendamas Vilniuje be jokios galimybės kasdien valgyti ją šviežią, visgi radau išeitį. Bet tik šiam kartui. Jūsų dėmėsiui – jos didenybė šaldyta skumbrė! Ta-daaam!

Šalia poros skumbrių dar matote:

• alyvuogių aliejaus;
• druskos;
• pipirų;
• moliūgo, bulvių, pastarnoko ir raudonėlių – garnyrui.

Ką aš darau: visų pirma išskrodžiu skumbres, nuplaunu ir nupjaunu filė nuo stuburo. Dedu filė odele į viršų ant folija išklotos skardos ir aptepu aliejaus, druskos ir grūstų pipirų mišiniu.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC ir dedu 5 minutėms žuvį ant viršutinės orkaitės lentynos. Jei grilio nėra orkaitėje, galima tai daryti virš žarijų, aha, bus dar geriau. Po 5 minučių, skumbrę ištraukiu, apverčiu ir aptepu tuo pačiu mišiniu pusę be odos.

Grąžinu kepti po griliu dar 10 minučių. O dar prieš kepant žuvį, orkaitėje išsikepu bulvių, o ketaus keptuvėje, ant labai lengvos ugnies, pastarnoko ir moliūgo su trupučiu alyvuogių aliejaus su raudonėliu.

Pašlakstau žuvį citrinos sultimis. Mmmm, iš vienos pusės, skumbrė labai riebi ir naudinga žuvis, turinti medžiagų, reikalingų mūsų smegenų vystymuisi. Iš kitos, kai kas sako, kad skumbrė kaupia gyvsidabrį. Bet aš Jums išduosiu dar vieną paslaptį: gyvsidabris pavojingas tik įkvėpus jo garų, tad drąsiai galite valgyti… skumbres, ne termometrus, aišku. Bet, užtikrinu, nenumirsite ir suvalgę termometro turinį.

Skanaus, valgykite daug žuvies ir nebūkite pikti.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

• vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
• pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• imbiero;
• jogurto;

Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)

Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.

Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.

Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.

Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.

Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.

Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.

Desertui – bananinis Tart tatenas

Arba

Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.

PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Varškės pyragas su mandarinais. 2011 metų įvertinimas

Kokie buvo šie metai Jums? Aš paprastai, metus vertinu pagal kiną ir muziką. Deja, kinas šiais metais nieko gero nepasiūlė. Galiu greitai apžvelgti filmus, palikusius gerą įspūdį, tačiau šedevru šiemet negaliu pavadinti nei vieno.

Red State. Prisimenate kino chuliganą Keviną Smithą su Dogma, Džėjumi ir Tyleniu Bobu? Beveik visi jo filmai man labai patinka. Gal todėl, kad priklausau taip vadinamai nevykėlių kartai, užaugintai vienišų motinų, seno gero MTV, Byvio ir Tešlagalvio (pastarieji, beje, šiemet grįžo į MTV eterį, bet šiuolaikinis jaunimos jų neįvertino), Becko dainos “Loser”. Taigi, naujas Smitho filmas, šįkart, nors ir ne komedija, bet kupinas akibrokštų, sarkazmo ir savito požiūrio į religiją bei sektantus. Aleliuja, rekomenduoju tiems, kam nėra nieko švento.

Incendies. Lietuvių distributorių eilinis liapsusas – filmo pavadinimas išverstas kaip “Moteris, kuri dainuoja”. Žiaurus, kruvinas, politizuotas, dramatiškas. Apie meilės triumfą prieš smurtą.

The Devils’s Double. Tikra, bet pramanyta (ne, aš sau neprieštarauju) istorija apie Sadamo sūnų Udėjų Huseiną ir jo antrininką. Nežinau kas mane užkabino, nes scenarijus ir režisūra prastoki, gal operatorius arba montuotojas gerai padirbėjo… Kita vertus, panašaus filmas apie Karlosą Šakalą turi daugiau parako.

Carnage. Kamerinė, ko gero, nufilmuota namų arešto sąlygomis, tariamo ar tikro pedofilo Romano Polianskio isterija. Prisipažinsiu, kad vietomis manęs neįtikino. Tačiau, bet kokiu atveju, geresnio tokio žanro filmo šiemet paprasčiausiai niekas nepastatė.

Жила-была одна баба. Na o kaip gi be rusiško kino? Štai šiemet man labiausiai patikęs rusų filmas – apie moters dalią XX a. pradžios Rusijoje. Galima daryti prielaidą, kad ta moteris – pati Rusija, išdulkinta caro, komuniakų, baltųjų ir visų kitų. Toks beveik epas, netobulas, bet žiūrisi maloniai.

Tai tiek. Ir nenustebkite, man nepatiko nei Almodovaro gamasiatina “Oda“, nei bebaigiančio nupušti von Triero “Melancholija“, nei saga apie ne kraują, o pimpalus čiulpiančius vampyrus.

Muzika? Atvirai – aš pakraupęs. Nuo to, kaip Empti išsidergė iš puikaus Sporto gabalo apie Kalėdas arba Jampolskis – iš Nicko Cave’o ir PJ Harvey dueto. Laimei, yra daina, nuo kurios pagaugai eina per nugarą klausantis:

O kol klausomės, užsidėję funkciją “replay”, darome pyragą

Prisipažinsiu – desertai nėra mano stiprioji pusė. Bet kartais tenka juos gaminti, kad neprarasčiau reitingų.

Pyragas – paskutinis šių metų receptas.  Imame:

• 0.5 kg varškės;
• 250 g savojardžių; “Miško pasaka” ar net “Gaideliai” čia puikiai tinka;
• 3-4 mandarinus;
• džiovintų vaisių: razinų, figų, abrikosų;
• pora šaukštų melasos cukraus ir šaukšto vanilinio;
• 200 ml riebios grietinėlės.

Džiovintus vaisius užmerkiame šlakelyje romo, melasos cukrų paviriname truputyje vandens, kad gautųsi sirupas, varškę pertriname, grietinėlę suplakame su vaniliniu cukrumi. Ar viskas aišku?

Rome mirkytus vaisius smulkiname į varškę, pilame kvapnų melasos sirupą (na gerai, tiks ir paprastas sirupas) ir kruopščiai išmaišome.

Formos, kurioje darysime pyragą, dugną išklojame sausainiais, ant jų dedame varškės masę.

Ant varškės dedame mandarinų skilteles.

Užklojame viską dar vienu sausainių sluoksniu.

Aptepame plakta grietinėle, pabarstome tarkuotu šokoladu ar dar kuo nors. Pirmoje nuotraukoje matėte graikinius riešutus. Iš pradžių norėjau jų puselėmis papuošti savo pyragą, bet persigalvojau.

Pyragą derėtų uždengtą palaikyti šaltai bent per naktį, kad sausainiai išmirktų. Skanaus ir su Naujaisiais Metais.

Nelabai saldu, su pikantiška rūgštele.

 

Nepalo dienos. V dalis – paskutinė

Kaip žadėjau, daugiau nebevarginsiu Jūsų rašinėliais apie Nepalą. Geriau pažiūrėkite patys.

Budistai su induistais čia nesipeša, o papildo vienas kitą

Pasienio kaimelis Manibhadžanas

Gal kanapės?

Šventoji Kančendžanga

Sveiki atvykę į Nepalą

Maista, aha

Labai panašūs namai į lietuviškus. Ir žmonės, nors ir siaurų akių, labai artimi mums

Duok litų. O jei rasiu?

Takas į Indiją

Taip gyvena kalnų nepaliečiai

Šventas ežeras. Taip, kalnuose tai jau ežeras

Stupos 3 km aukštyje

Momo

Čia augina kardamoną

Šyva kalnuose

Ji graži, ar ne?

Dardžilingas Kančendžangos paunksnėje

Budistų vienuolis tik mantras deklamuoja visą dieną. Ir aplinka jo nedomina

Gorkos tradiciniais kostiumais

Tibetietiška arbata su sviestu, druska ir medum

Taip šildomos kojos kalnų trobelėse

Ryžiai, dhalas, daržovių čatnis, ačaras, čapačio duonelė ir aštriausias pasaulio čiliakas

Tibetietiška duona su mangų džemu

Nepalo dienos. IV dalis – momo su daržovėmis

Niam niam, mažutėliai, Kalėdos atėjo. O mes niekaip nesusitvarkom su Nepalu. Kaip minėjau, Nepalo virtuvei didžiausią įtaką daro Indijos virtuvė, tuo tarpu kalnuose vyrauja tibetietiški patiekalai. Ir pats populiariausias ir dažniausiai valgomas – koldūniukai momo. Juos netgi a.a. Jurga Ivanauskaitė apdainavo savo knygutėse. Prisipažinsiu, manęs gamybos procesas neįkvėpė, ir tai nėra mano mėgstamiausias patiekalas. Bet tiek to. Reikės:

• stiklinės miltų, druskos ir ledinio vandens – tešlai;
• kopūsto;
• paprikos;
• virtos bulvės;
• svogūno;
• imbiero;
• gy.

Minkome tešlą. Pačią paprasčiausią – iš miltų vandens ir druskos. Iki elastingos konsistencijos. Smulkiname daržoves.

Kepame įkaitintame gy ant silpnos ugnies, kad suminkštėtų. Nuimame nuo viryklės, kad atvėstų. Pridedame kubeliais pjaustytą virtą bulvę.

Imam pingpongo dydžio tešlos gumulėlį.

Darom vienas

Darom du

Darom trys

Arba keturi

Užviriname puodą vandens arba sultinio. Dėmesio, lyrinis nukrypimas: paprastai momo daro su jautienos arba jako mėsos įdaru, todėl tiekia juos su sultiniu, virš kurio jie virė. Jei momo su daržovių įdaru, kaip mano atveju, sultinio nereikia. Tad, virš verdančio vandens įtaisome duršlioką, išteptą sviestu, ir jame gariname momo.

Pasisekė tiems, kas turi garpuodį. Man nepasisekė, tad garinu gana ilgai ir nuobodžiai. Tiekiama su čili-česnakiniu padažu.

Skanaus.

Liko paskutinis reportažas iš Nepalo. Pažadu, nebevarginsiu Jūsų skaitymu – bus trumpas fotoreportažas.