Rageliai, švelniai tariant

Metams einant į pabaigą, manau būtų gražu prisiminti kas juose buvo gero. Bet pradžiai – ragelių receptas pagal tarybinį ГОСТą. Štai tokius ragelius prisimenu iš vaikystės: mokiausi vienoje Senamiesčio mokykloje, perbėgus per pertrauką per gatvę, bandelinėje nusipirkdavome priešpiečiams bandelių po 3 kapeikas, didelių barankų po 5 arba šiltų ragelių po 7.

Kartais jie buvo ragelio formos, bet dažnai jie buvo tiesūs, mes per pamoką pasuolėje nulupdavome plutelę, ją suvalgydavome, o su likusiu minkštimu išdykaudavom, vadindami jį… vienu žodžiu, mes tuos ragelius vadinome bybiais, patys spręskite kodėl.

Nepaisant to, mes viską suvalgydavome, nes rageliai išties buvo tobulo skonio. Jam išgauti mums pagal tą patį ГОСТą reikėtų:

• 500 g kvietinių miltų, kuo baltesnių;
• 280 ml vandens;
• 35 g cukraus;
• 8 g druskos;
• 50 g kambario temperatūros sviesto;
• 7 g sausų mielių.

Labai svarbu tikslus ingredientų kiekis arba proporcijos: jei suklysit, kažko daugiau, kažko mažiau – ir nesigaus rageliai. Todėl svarbu viską pasverti tiksliai. Taip, kiekvienas save gerbiantis duonkepis privalo turėti padorias svarstykles.

Cukrų ištirpiname vandenyje, ten pat po to ištirpiname ir mieles, kad neliktų gumuliukų. Dubenyje ar tiesiog ant stalo maišome miltus su druska ir pilame mielių sirupą. Minkome, kol pamažu susiformuos rutulys. O dabar po truputį dedame aptirpusį sviestą, po nedidelį gabaliuką, maždaug 5-10 gramų ir toliau minkome. Kai tik sviestas tolygiai susigers į tešlą, dedame kitą sviesto gabaliuką ir taip toliau, kol sudėsime visą sviestą. Aš minkau rankomis, bet jei kažkas turi duonkepę arba virtuvinį kombainą su minkymo funkcija – pasilengvinkite sau gyvenimą.

Minkome tol, kol tešla bus glotni ir lygi kaip jaunamartės užpakaliukas.

Jei tešla su celiulitu – reiškia ji jokia ne jaunamartė, todėl minkome toliau. Kai pagaliau pavyksta jaunamartė, uždengiame tešlą plėvele ir paliekame kur nors toliau nuo akių maždaug 1-2 valandom tešlai kilti. Kai tešlos tūris padvigubės, o geriau patrigubės, pasveriame ją ir gautą skaičių padaliname iš 18 mintyse. Būtent tiek mes gaminsime ragelių. O gautas skaičius turėtų būti 48-49 gramai. Būtina, kad visi rageliai būtų vienodo dydžio, antraip jie netolygiai keps.

Imame gabaliuką tešlos, pasveriame. Jei 48 gramai – susukame tarp delnų į kamuoliuką.

Ir taip ant dviejų popieriumi išklotų skardų sudedame po 9 rutuliukus, uždengiame maistine plėvele ir paliekame 15 minučių atsipalaiduoti gliutenui.

Dabar bus lengviau iškočioti maždaug 15 cm ilgio ir 8 cm pločio liežuvius. Prieš tai pasibarstome paviršių miltais.

Sukame šitą tešlą iš siauresnės pusės į vamzdelį, jei norim, suformuojame ragelį, jei norim – paliekame tiesų, ir dedame vėl ant popieriumi išklotos skardos, vėl uždengiame maistine plėvele ir vėl paliekame tešlą kilti dar valandą pusantros.

Kai praeina nurodytas laikas, įjungiame orkaitę 230⁰C, jei įmanoma – su garų funkcija, jei ne – prieš šaunant į orkaitę, ragelius apipurškiame vandeniu truputį. Kepame lygiai 12 minučių. Išimame ant grotelių. Jei turime kantrybės palaukiame kol bent kiek atvės.

Įnamiai skuba prie stalo: “Jūs parduodate duonus?“ “Ne, tik rodau“. “Gražūs…“ (C)

O mes valgome ragelius su sviestu ir saldžia juoda arbata ir bandom prisiminti kas gero įvyko 2021 metais.

O 2021 m. išsiveržė ugnikalnis La Palmoje. Dar Vilniuje buvo halas. Nepostinsiu foto, nes pilni internetai. Buvo stipri elektromagnetinė audra, bet pašvaistės Lietuvoje niekas nematė. Kaip ir Leonardo kometos, nes nuolat apsiniaukę buvo. Užtat birželį mačiau sidabrinius debesis. Dar geras dalykas buvo, kad šiemet pavyko išvengti uodų. Kita vertus, kino pasaulyje pastebėjau liūdnas degradacijos tendencijas: negaliu išskirti nei vieno filmo, verto žiūrėti. Net serialų 2021 m. nebuvo padorių. Ir su knygomis gana liūdna: neskaitant Pelevino, nieko neprisimenu. Bet kur ten skaitysi ką nors, kai tiek geros muzikos! Taip, 2021 metai pasižymėjo tikrai įsimenančiais atradimais. Be anksčiau minėtų Viagra Boys, suradau atsigavusius Smashing Pumpkins, Santigold, Alex Cameron, Sleaford Mods ir daug daug kitų. Bet dvi dainos šiemet buvo kojas pakertančios ir šiurpuliukus keliančios. Pirmą dainavo tokia trapi mergaitė su pačiu mieliausiu ryškiu škotišku akcentu. Nepaisant viso jos mielumo ir nekaltumo, daina – nevilties ir desperacijos himnas. Nes prie jos prisidėjo Robertas Smithas iš The Cure.

Kitą dainą dainavo kiek brandesnė moteris su neryškiu australietišku akcentu ir su didele viltimi ir tikėjimu. Kad bus šilta, kad švies saulė, bus geriau.

Taip ir aš linkiu visiems nesužinoti ką jauti, kai skęsti, o geriau bučiuotis po mėlynu Kalifornijos dangumi. Ir stebėti ugnikalnių išsiveržimą saugiu atstumu.

UPD. Buvo vienas filmas 2021 m. kurį rekomenduočiau pažiūrėt – “Petrovai gripe“. Tai šiuolaikinė kafkiška pasaka. Beje, puikus naujametinis filmas, tiems, kas nekenčia Likimo ironijos.

Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Vilniaus tiltai

Savaitgalį vyko Vilniaus regata: bet kokiomis plaukimo priemonėmis įveikti 10 Vilniaus tiltų ir 10 km nuo Valakupių paplūdimio iki Vingio tilto.

Startas su vaizdu į Trinapolio vienuolyną

Valakupių tiltas

Šilo tiltas

Žirmūnų tiltas su vienu plieniniu pautu. Beje, anksčiau jis kabėjo žemiau, buvo galima paliesti iš vandens. Matyt užkniso glamonės, todėl pakabino aukščiau

Mindaugo tiltas

Žaliasis tiltas ir Rapolo bažnyčia fone

Adata pervertas Baltasis ir Stalino ampyras fone

Geležinio Vilko, bet liaudyje Pedagoginiu vadinamas tiltas

Žvėryno ir Liubarto pora

Žvėryno tilto instaliacija

Hipsterių kinas po Liurbimanto tiltu

Finišas po Vingio pėsčiųjų tiltu

Puikybė – mirtina nuodėmė (pergalė savo klasėje, jei kils klausimų)

Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Liepsnojantis tortas

Šiaip tai ši istorija ne apie tortą, o apie elzasietišką užkandį, išvaizda panašų į picą, bet visiškai kitokio skonio. Elzasiečiai, tie kurie kalba germaniška tarme, vadina jį Flammkuchen’u, o tie, kas labiau frankas nei germanas – Tarte flambée. Tipo liepsnojantis tortas. Kodėl taip? Senais negerais laikais Elzase, o ir kitur pasaulyje, duoną kepdavo didelėse duonkepėse krosnyse, kūrenamose malkomis. Termometrų tais laikais nebuvo, Celsijus dar vaikščiojo stačias po stalu, o valstiečiai reikalavo duonos. Elzaso kepėjai suko galvas kaip nustatyti, ar krosnis gerai įkaitusi? Juk jei pašausi tešlą į krosnį su netinkama temperatūra gali gautis prasti popieriai. Todėl prieš pašaunant į krosnį didelius kepalus, kepėjai įdėdavo nedidelį tešlos paplotėlį testui: pagal tai kaip apskrusdavo paplotėlis, buvo galima indikuoti krosnies temperatūrą. Na, apytikriai. Tuos tešlos testerius jie išmesdavo kaip šalutinį produktą. Bet vienas anoniminis kepėjas, Viešpatie, palaimink jo sielą, sugalvojo kaip panaudoti paplotėlius kilniems tikslams. Štai ką jis atsitempė į kepyklą:

• 200 ml grietinės (jie vadino tai Crème fraîche);
• 300-400 g šoninės (jie vadino ją lardon) – nesvarbu, šviežios, šaltai ar karštai rūkytos, aš savo eksperimentui ėmiau šalto rūkymo ir neprašoviau;
• 4-5 svogūnų;
• daug grūstų juodųjų pipirų;
• savaime aišku – tešlos paplotėliams. Ją suminkome iš kokių 300 g miltų, stiklinės šalto vandens ir šlakelio aliejaus.

• 

Dėl tešlos: kiekvienas minko taip kaip patinka. Na, pagalvokite: ko tikėtis iš paprasto temperatūros testo? Čia jums ne išsipisinėjančių italų picos padas, o tik paplotėlis. Taigi, tiesiog kočiojame į ploną blyną. Iš nurodyto miltų kiekio turėtų gautis du.

Aptepame grietine taip kaip teptume pomidorų padažu picos padą.

Apiberiame pusžiedžiais pjaustytu svogūnu, smulkinta šonine ir gausiai pabarstome pipirais.

Ką gi, galime testuoti savo orkaitės temperatūrą. Siūlau nustatyti bent 230-240°C. Pašauname savo tortą ir laikome krosnyje 15 minučių. Tiek gana, kad šoninė ir svogūnai imtų skrusti.

Gražaus pavasario.

Pimiento de Padrón, nes nežinau kaip verčiasi

Tai bus trumpas postas. Tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių. ir pats paprasčiausias. Svarbu, kad tik būtų reikiama ispaniškų, o tiksliau – galisietiškų pipirų rūšis.

Vokiškame prekybos centre iš L raidės atsirado šių pipirų. Juos kažkodėl identifikuoja kaip “aitrieji žalieji pipirai“ ar kažkaip, bet skubu užtikrinti, kad šie pipirai yra visiškai neaštrūs.

Norite namuose tapų prie vyno ar alaus? Pirkite šiuos pipirus, kol jų dar yra, jie afigeni. O be pipirų pasirūpinkite, kad turėtumėte alyvuogių (arba vynuogių kauliukų) aliejaus kepimui ir rupios druskos. Viskas.

Smarkiai įkaitiname didelėje keptuvėje gerą stiklinę aliejaus ir dedame nuplautus ir nusausintus pipirus. Nusausintus, nes po to plausite savo virtuvę nuo riebalų, kol kiti valgys pipirus. Kepame nuolat maišydami kiaurasamčiu kokias tris keturias minutes, kol ims trūkinėti odelė, bet šiukštu neleidžiame jiems skrusti.

Tokius pipirus išimame į atskirą dubenį ir iškart gausiai pabarstome rupia druska. Viskas.

Galima valgyti su visomis sėklytėmis, išspjaunant tik uodegėles. Ai, karamba, kaip skanu prie geros riochos ar IPA!

O paskum žiūrime geriausią visų laikų filmą:

Spontaniški čeburekai

Šiaip tai aš aptingau tiek, kad nebepostinu nieko ir net nenoriu fotografuoti maisto. Todėl šis postas bus beveik be nuotraukų. Bet su daug šviežios muzikos. Nukrypstant nuo maisto temos, dažnai esu kaltinamas tuo, kad įstrigau savo devyniasdešituosiuose ir nebepriimu nieko naujo. Taip, negaliu pakęsti madingos paauglių muzikos, RnB ar HipHopo. Tačiau ir be to yra šviežių reiškinių, nuo kurių šiurpuliukai eina per odą. Pvz, gabaliukas iš puikaus estetiško serialo The New Pope, štai šitas:

Vvieną naktį, kai mėnulio spindulys pažadino mane pro žaliuzės plyšį, pabudęs aš truputį pagulėjau tamsoje ir netikėtai mane užplūdo įkyri mintis apie čeburekus. Tokius trapius, pūslėtus, šiltus, auksaspalvius, kvepiančius sultinga aviena su daug svogūnų ir daug juodųjų pipirų. Štai tokius:

Kažkas gali paklausti kaip pasigaminti tokių čeburekų? Mums reikės:

• 750 g sijotų miltų;
• 50 ml aliejaus tešlai + 1 l kepimui;
• 425 ml karšto (70°C) vandens;
• 500 g smulkintos avienos arba ėrienos;
• 100 g avies lajaus;
• 500 g svogūnų;
• 1 šaukšto maltų ar grūstų juodųjų pipirų;
• šiek tiek druskos ant žaizdų.

Miltus sijojame, beriame žiupsnį druskos, pilame karštą vandenį ir plikomis rankomis minkome kol nesigaus elastinga tešla. Uždengiame ir paliekame šiltai. Tuo tarpu smulkiname avieną ir lajų, mažais kubeliais pjaustome svogūnus ir viską sumaišome. Pridedame daug maltų pipirų ir žiupsnį druskos. Daugiau, Dievas liudininkas, nieko nereikia. Jokių kalendrų, kuminų ar petražolių. Faršą dedame šaltai ir imamės tešlos. Atgnybame maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalą ir kočiojame pabarstydami miltais tol, kol pro apvalų lakštą matysime savo ranką. Ant pusės tešlos lakšto dedame nei daugiau nei mažiau kaip vieną šaukštą faršo, jį paskleidžiame tolygiai ir užklojame, kad suformuotume pusmėnulio formos čebureką. Kraštus kruopščiai užlankstome. ir taip kokius 20 kartų, kol baigsis tešla arba faršas.

Dideliame puode įkaitiname litrą rapsų, medvilnės arba vynuogių kauliukų aliejaus. Gerai įkaitiname, jei turime termometrą, jis turi rodyti 200°C. Dedame po vieną čebureką ir, kai jis iškyla ant įkaitusio aliejaus, šaukštu ar samteliu nuolat palaistome karštu aliejumi jo viršutinę dalį. Kai matome, kad čeburekas ima įgauti auksinį atspalvį, maždaug po 1 minutės nuo įdėjimo, apverčiame ir dar pakepame apie pusę minutės. Išimame su kiaurasamčiu ant popierine servetėle išklotos lėkštės. Imamės kitų čeburekų.

Valgomi čeburekai paprastai su kakava arba su saldžia kava su pienu. Perlaužus gerą čebureką, iš jo bėgą dieviškas sultinys.

O štai dėl naujos geros muzikos: dabar labai gera rusų grupė: Самое большое простое число – Didžiausias sveikas skaičius.

 

Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Moliūgų sklindžiai per daug rimtiems

Why so serioussss?

Kad nebūtumėte tokie rimti, kepsime sklindžius su moliūgais. Tam, kad linksmintumės iš ryto, iš vakaro paruošime:

• Vieną nedidelį arba pusę vidutinio moliūgo;
• 2 kiaušinius;
• šaukštą rudojo cukraus;
• pusę pakelio kepimo miltelių;
• 150 g speltos miltų (OK, nesigraužkite ir imkite paprastus);
• 200 ml pasukų (geriau neraugintų, bet iš bėdos tiks ir raugintos);
• sviesto kepimui.

Moliūgą perpjauname ir kepame orkaitėje 170°C temperatūroje apie valandą, o tiksliau – kol suminkštės.

Keptą moliūgą nulupame ir sumalame su smulkintuvu. Įmušame į masę du kiaušinius, įmaišome miltus, kepimo miltelius ir pasukas ir viską kruopščiai išmaišome. Jei moliūgas nesaldus, pridedame rudojo cukraus, bet mano nuomone ir taip mes visur per daug dedame cukraus. Tešlą, kuri turi būti skystos grietinės konsistencijos, paliekame uždengtą šaldytuve iki ryto. O ryte imame gerą storą keptuvę, įkaitiname, ištepame sviestu, liejame sklindžius per visą keptuvę ir kepame ant vidutinės kaitros.

Dabar achtung labai svarbi detalė: sklindžius dedame į krūvą, kurios, šiukštu nejudiname ir vaikome nuo jos peiliu visus išbadėjusius. Geri stori sklindžiai turi subręsti nuo savo pačių kaitros kaip bręsta ką tik iškeptas geras steikas, turėkite tai omenyje. Kai iškepsite visus sklindžius, o tai užtruks, patikėkite manimi, krūvą apverčiame ir vualia, galima valgyti su klevų sirupu ir grietinėle (arba rūgščiu jogurtu).

Nebūkite tokie rimti, nes didžiausios nesąmonės pasaulyje daromos tik rimta veido išraiška.

 

Rusiška pagunda: Pavlovos desertas

Kažkoks nesveika gražus ruduo, svečiai iš Ispanijos ir kiaušinių perteklius šaldytuve pastūmėjo mane grįžti į šį blogą ir sublizgėti nesudėtingu ir prašmatniu receptu. Man taip nutinka, kad į galvą šauna idėja fix ir negaliu nusiraminti, kol jos neįgyvendinu. Taip atsitiko su desertu Pavlova: kažkur perskaičiau receptą, pamačiau nuotrauką ir siaubingai užsimaniau jo, kad net seilėmis aptaškiau klaviatūrą. Be to, aplankė svečiai iš Ispanijos ir gavau užsakymą juos nustebinti, o gerieji kaimynai agrovilniečiai, auginantys cukinijas ir vištas savo 6 arų sklypelyje, padovanojo kalną naminių kiaušinių, kuriuos ir pabandžiau paversti desertu. Ispanus, beje, šalia rusiško deserto, stebinau kitu rusišku patiekalu – solianka. Tegul ir toliau užsieniečiai galvoja, kad mes rusai, kalbantys keista tarme, bet valgantys tuos pačius, vakarų europiečių akimis žiūrint, laukinius ir egzotinius patiekalus.

Pavlovai reikia pasiruošti gerą parą prieš vartojimą. Todėl traukiam ant virtuvės stalo iš vakaro:

• 5-6 kiaušinius;
• 150 + 20 g cukraus;
• 150 g maskarponės;
• 150 ml riebios grietinėlės;
• saują šviežių rūgščių uogų pagal preferencijas: braškių, bruknių, spanguolių (mano atveju – šilauogės);
• 1 a. š. krakmolo;
• 1 a. š. acto.

Kalbant apie actą, gal geriau imti chaliavną, bet gaivų obuolių, o spiritinio geriau vengti. Turiu prašmatnaus balzamiko, kuris, mano spėjimu pagal skonį turėtų tikti, bet pabijojau, kad gali sugadinti morengą. Todėl, kai ruošiu kitą kartą Pavlovą, užlašinsiu balzamiko jau ant paruošto deserto, o šitame įraše padarysiu apdeitą ir papasakosiu apie potyrius. O kol kas – ruošiame morengą: atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių (šiuos išmetam arba panaudojame gogalmogaliui) ir fanatiškai plakame tol, kol putos bus standžios ir apvertus dubenį nekris. Tada plakdami įberiame šaukštą cukraus, plakame keletą minučių, kol cukrus neištirps, vėl beriame šaukštą cukraus, plakame ir taip toliau, kol nesuplaksime 150 g cukraus su baltymu. Tai gali užtrukti kokių 15-20 minučių. Pas mane, jei ką, plakiklis įkaito. Tuo tarpu įjungiame orkaitę ir kaitiname iki 120°C, ant kepimo skardos klojame kepimo popierių, atsargiai iškrečiame suplaktas putas, suformuojame ugnikalnio formos kūgį su krateriu vidury ir šauname į orkaitę.

Po pusvalandžio temperatūrą sumažiname iki 100°C ir pamirštame. Po trijų valandų išjungiame orkaitę, bet jos neatidarome dar bent 8 valandas, tobiš per naktį. Ryte ištraukiam morengą ir orkaitės.

Darom kremą: triname maskarponę su 20 g cukraus, kol padarome vientisą masę, į kurią pilame grietinėlę, jei turime, pilame šlakelį vanilės esencijos, ir plakame ant lengvų plakiklio apsukų, kol grietinėlė nebebus skysta, o ją galima kabinti šaukštu ir krauti ant morengo. Barstome ant viršaus uogomis.

Ta-dam! O tolesnė pagunda – šio rudens top muzika. Ta pati daina, kurią “Traukinių žymėjime“ Diana dainavo Markui Rentonui, o klipo mergina panaši į mano motiną, kurios nepažinojau.